Kur man dėti, sakyk, 
Būtimi užganėdintos sielos kartėlį,
De javu pranašystės kai šiurpina nebe sapnus?
Klausiu to, kurs kadais
Laimės kirbirkštį skaisčią įskėlė
Nenusakomai savas, išmintingas, ramus.
Nors dabar požiemys,
Manyje sulą suturi gruodas.
Smilgų kuokštais pilkais iš po sniego pašiurpę laukai
Ir sotumo būtim
Į esybę atšliaužiantis nuodas
Nebeleidžia suprast,
Kaip sunyko žiemkenčių daigai.
Paryčiais šlapdriba
Tingiai lopo šarvonės drobulę,
Ant drungnos gyvuonies lig vidudienio ji neištirps.
Godžiai laižo tyla 
Atminty užsilikusią sulą.
Toks yra ilgesys – 
Dėl jo ryžties gyventi.
Ir mirt.
Aš kaip niekad rami.
Šią minutę bet kam pasiruošus.
Juodas rūbas našlės
Nebeveržia jausmų nei minčių.
Tarsi mielo glėbys 
Kviečia grumstais patižusiais gruodas
Lyg supratęs galop,
Kad vienatvę per sunkią kenčiu.