Moderniausia Lietuvoje autostrada Vilnius - Pabradė - Švenčionys - Švenčionėliai vėlų vakarą važiavo didžiulis krovinis automobilis, iš priekio ir galo lydimas dviejų juodų visureigių tamsintais langais. Fūros priekaba atrodė ne pirmos jaunystės, dulkėta - žodžiu, eilinis vilkikas, kokių šimtai važinėja Lietuvos keliais. Už vairo sėdėjo pagyvenęs, pasimetusio veido vairuotojas sulaižytais žilais plaukais ir nutrintu languotu megztiniu. Priekaba buvo be jokio užrašo.

Bet kad ši fūra neeilinė, nesunkiai buvo galima suprasti iš dviejų ją lydinčių galingų, griežtai atrodančių juodų visureigių. Pro niauktus langus nesimatė, kas sėdi viduje, bet pašaliniams ir nereikėjo to matyti. O viduje buvo keturi pakankamai rimtai atrodantys žmonės - du vaikinai vilkiko priekyje važiuojančiame visureigyje, ir vaikinas su mergina mašinoje, važiuojančioje iš galo. Visi buvo ginkluoti, apsirengę neperšaunamomis liemenėmis, turėjo racijas, tazerius ir dar balažin ką - kišenės buvo prikimštos, ir kišenių buvo pakankamai daug.

Priekyje važiuojančiame automobilyje sėdėjo Sergejus ir Justas. Sergejus ramiai vairavo, tarsi apie kažką susimąstęs, o Justas šalia sėdėjo su planšete, joje kažką žiūrėjo ir nenurimdamas kaip viščiukas šokinėjo ant sėdynės ir uoliai kažką pasakojo Sierui.

- Bet tai kokia merga, kokia merga, draugėla! - Justas emocingai aiškino Seriogai, mosikuodamas rankomis, - žinok, ledinė! Aš apšalęs. Nori, parodysiu?
- Nu gerai, parodyk, - ramiai atsakė Serioga, neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio.
- Va draugėla, žiūrėk! - Justas atsuko planšetę į Sergejaus pusę, ir pradėjo emocingais rankų judesiais, net iš peties stumdyti nuotraukas, - nu ir kaip? Kokia figūra! O va čia va pasižiūrėk, kaip jinai stovi! O va čia, iš šono, matai draugėla, kokia kūda? Superinė pana!
- Nu jo, visai nieko, - atsakė Serioga, trumpai metęs kelis žvilgsnius į Justo kompiuterį.
- Tik nieko? Sierai, draugėla, tu afigel, tik nieko! Čia pati nerealiausia mažulė, kokią aš kada esu matęs! Nuo tada kai susipažinom, aš ramiai negaliu miegoti, vis apie ją galvoju.

Sergejus giliai atsiduso ir užvertė akis į viršų.

- Tu jau praėjusią savaitę sakei kad nemiegi, užmigęs sapnuoji, nerandi vietos. Kai susipažinai su ta, kažkokia ten... Ką, neatsimeni?
- Tai ką tu lygini! - Justas net pašoko, - ta buvo šūdas! Palyginus su šita, tai ten visai fignia, ne merga. Davai draugėla, jeigu nori, tu tą imk! Tau tiks, - Justas pradėjo juokdamasis, atseit „labai draugiškai“ daužyti delnu Seriogai per petį. Serioga iš pradžių dirbtinai nusijuokė, paskui tarė:

- Nu gal ramiau, aš gi vairuoju vis dėlto.
- Bet mergą tą kabinsi?
- Ne gal, bet ačiū už gerą idėją.
- Eiiiiik tu, Sierai, tormazas... Taip ir nerasi niekad panos, - Justas numojo ranka, ir vėl susidomėjęs pradėjo žiūrinėti merginos nuotraukas kompiuteryje. Sergejus kurį laiką tyliai vairavo, po to tarė:

- Įsivaizduoji, vakar mačiau internete, kaip namą spausdina su 3D spausdintuvu. Nerealu.
- Jo? - atsakė Justas, neatitraukdamas žvilgsnio nuo merginos nuotraukų planšetėje.
- Jo, tikrai super. Nors bendrai, kas čia nerealaus? Netgi labai realu. Per parą pastato visą namą. Ten iš tokio specialaus mišinio, tipo kaip iš betono... Panašu, kad bus perversmas statybose. Paliubomu po kokių 10 metų nelabai kas jau statys namus iš plytų.
- Aaaaaa... - nutęsė Justas, - nu jo, gal bus pigiau. Galėčiau ir aš tada savo namą turėt, būtų kur mergas vestis.
- Mergas tau tik vestis. Bet tai su šita technologija galima netgi...

Sergejaus lekciją nutraukė per raciją pasigirdęs Miglės balsas:

- Pirmas antram!
- Taip, pirmas klauso, - atsiliepė Serioga.
- Po išsikrovimo dar kažką imsim?
- Taip, imsim, ir vešim į kosmodromą.
- O jis toli labai?
- Nelabai, nuo Trūdų iki Pašaminės gal kokie aštuomi kilai. Nu maksimum dešimt.
- Gerai, supratau.

Justas nustebęs pažvelgė į Seriogą:

- Iš kur tu žinai, kiek ten kilų? Taigi sakei, kad niekad nebuvai tuose, kaip ten jie... Blyn, draugėla, kaip ten vadinasi, kur važiuojam?
- Švenčionėliai.
- Nu va va! Taigi sakei, kad nebuvai niekad tuose Šven... Šve... Kaip tu ten sakei?
- Švenčionėliai, kolega, Švenčionėliai. Nuo Švenčionių pavadinimo, tik su mažybine priesaga. Nuo žodžio „šventas“, jeigu jau konkrečiau.
- Okei, draugėla. Tai sakai, kad Šve... Švenčionėliuose nebuvai, o žinai kas ten kur? Davai davai, pasakok! Kur jau ten buvai, ką darei? Mergas kirkinai? - Justas vėl juokdamasis pradėjo daužyti Sergejui per petį, bet tas tik ramiai atsakė:
- Intike pasižiūrėjau. Nu, įdomu tiesiog buvo, kur važiuosim. O šiaip tai Švenčionėliai visai tokie neblogi, yra ką pasižiūrėti. Įtariu, kad nenusivilsim.
- Mergų yra gražių? - Justas net pašoko.
- Ten dangoraižių yra gražių. Ypač Nalšios Bokštas, aukščiausias rytų Europoj, net už mūsų Televizijos bokštą Koraluose aukštesnis, prikyn? Dabar kai tamsu, turi gražiai atrodyt, apšviestas lazeriais.
- Aaaaaaa... - nutęsė Justas, - nu jo, įdomu. O tai ten gal yra kokių klubų, tūsų? Gaila kad darbo reikalais važiuojam, bet tai vis tiek, vakaras, įdomu koks ten naktinis gyvenimas... Nors trumpai pažiūrėt, kokios mergos, pabazarint su jom, pašokt.

Serioga nusijuokė, įsivaizdavęs Justą šokantį su darbine uniforma, ginklu, neparšaunama liemene, racija ir kitomis priemonėmis, bet nieko jam nesakė.

- Na ten turėtų būti klubų irgi, jeigu tau jie taip įdomu. Bet šiaip tai Švenčionėliuose yra nanotechnologijų centras, naikintuvų gamykla, modernių technologijų vystymo centras - čia kur dabar mes važiuojam, tankus jie gamina irgi, mašinas gamina - įsivaizduoji, sukūrė pirmą pasaulyje vandeniu varomą. O aš kai pamačiau, kokie pas juos daugiabučiai, kaip iš filmo apie ateitį...
- Tai jeigu jie ten taip krūtai gyvena, paliubomu pas juos naktinis gyvenimas irgi neprastas. Super! Draugėla, tu kaip nori, bet po visko būtinai į kokį barą užvažiuosim, arba dar geriau, į klubą. Nekantrauju pamatyt Švenčionėlių mažules!
- Juokauji tu gal? O jeigu valdžia sužinos? Užtenka jau Palangoj tavęs paklausiau. Pamiršai jau? Sakei dešimt minučių, o aš visą valandą sėdžiu, jau man Viktoras skambina, o tu atsivelki iš kažkur su mergom... Vėl aš už tave zvizdziulei turėsiu gaut? Net telefono pats nesugebėjai pakelt!
- Ai, nu draugėla, nebūk tu stabdis! Aš gi tada tau sakiau - davai, kartu einam. Vienai iš tų panų tu patikai, man po to sakė, čia rimtai!
- Patikau, nepatikau... Darbas yra darbas. O aš iš Viktoro nenoriu vėl moralų klausyt per tave. Atvažiuosi vienas - eik ir tūsinkis.
- Nu draugėla, blyn tu koks! Ai... Aš geriau pasižiūrėsiu, kokių ten mažulių yra Švenčionėliuose, - tarė Justas, ir atsidarė pažinčių puslapį savo planšetėje.

Trys automobiliai pravažiavo Švenčionis ir rodyklę „Švenčionėliai 11 km“. Vėlų vakarą autostrada buvo beveik tuščia, ir lėkti neribojamu greičiu buvo vienas malonumas. Besileidžiant nuo kalno prie Ragaučinos, tolumoje danguje jau sušvito Švenčionėlių šviesos, iš už horizonto išlindo dangoraižių viršūnės, iš kurių išsiskyrė ir tiesiog prikaustė žvilgsnį įspūdinga Nalšios Bokšto smailė - tiesi kaip strėlė, smailėjanti į viršų, įsirėžusi į tamsų vėlyvo vakaro dangų. Danguje įvairiomis spalvomis žaidė nuo dangoraižių kylantys spalvingi lazeriai ir stiprių šviestuvų sukurti šviesos efektai.

O fūrai iš galo važiuojančiame automobilyje tuo metu vyko jausmingas flirtas. Miglė sėdėjo už vairo ir kikeno nuo komplimentų, o Deividas vos liežuvio nesusilaužė besistengdamas:

- O jeigu zuikiukė, gal gražiau skambės? Ar vis dėlto katytė?
- Na nežinau... O tu tada kas būsi, zuikis? Ar katinėlis?
- Dėl tavęs aš galiu būti bet kuo, nors ir meškiuku. Taigi gražu? Va, tu gali būti meškiukė. Tau labai tinka!

Miglė staiga išbalo ir lėtai pasuko galvą į Deivido pusę. Automobilis nejučia pradėjo važiuoti į kitą juostą... Deivis išsigandęs pradėjo rodyti pirštu į kelią:

- Ė ė ėėėėėė, tu gal į kelią žiūrėk! Kas atsitiko, meškiuke? - sunerimęs paklausė Deividas, kai mergina sugrįžo į savo juostą.
- Kaip suprasti „meškiukė“? Ir dar sakai, kad man tinka? Tai tu nori pasakyti, kad aš stora?
- Ne, nu zuikiuke, tu juokauji? Tu gi visai ne stora. Tu grakšti kaip gazelė.
- Tai kodėl tada sakai, kad aš meškiukė?
- Tai aš tiesiog norėjau gražiai tave pavadinti. Meškiukai - labai mieli padarėliai. Va, kaip ir mes su tavim, - Deivis norėjo pabučiuoti merginą į žanduką, bet Miglė piktai atsitraukė.
- Taip taip, aš viską supratau, gali nesiteisinti! Aš stora! Tai kodėl tu tada draugauji su manimi, jeigu aš nutukusi?

Vaikinas net žagtelėjo.

- Palauk, brangioji, tu tikrai ne taip viską supratai...
- Viską aš supratau! Aš stora, baisi, ir tau aš nereikalinga. Tu su manimi esi tik iš gailesčio, - mergina pradėjo gailiai šniurkščioti nosimi. Deivis pradėjo blaškytis:
- Zuikiuke, na tik nereikia, kam tu taip viską imi į širdį? Tu graži, miela, protinga, ir dėl to aš tave myliu. Na katyte, ko tu taip įsižeidei dėl nieko?
- Dėl nieko! Aš, matai, įsižeidžiau dėl nieko! Tai tu dar nori pasakyti, kad aš nenormali, isterikė, juk taip? Darau problemas iš nieko?
- Na... - vaikinas vos nepasakė „taip“, bet laiku prikando liežuvį, - ne, aš tikrai nenorėjau to pasakyti. Tu tikrai nedarai problemų iš nieko.
- Reiškia, tu tikrai sakei, kad aš stora? - mergina ėmė raudoti pasikūkčiodama. Deividas buvo visas raudonas, nežinojo kur dėtis.
- Ne, tu visai nesi stora, aš gi sakiau...
- Tai reiškia, kad aš isterikė ir darau problemas lygioj vietoj? Tu tą nori pasakyt? - Miglė sukūkčiojo dar labiau. Deividas jau net negalėjo nieko pasakyti - užspaudė žmogui gerklę.

Miglė sėdėjo už vairo ir žiūrėjo į kelią ašarotomis akimis, vis patraukdama snarglį ir akies krašteliu piktai žvilgtelėdama į Deividą, o vaikinas gūžėsi su kiekvienu merginos snarglio patraukimu, ir karštligiškai galvojo, ką atsakyti. Kiekvienas Miglės snarglio patraukimas ėjo jam per širdį tarsi peilis.

- Nu atsiprašau, zuikiuke... Aš tikrai nieko blogo nenorėjau pasakyti. Negalvojau, kad tu supyksi. Juk nepyksti? Tu tikrai ne stora, ir tikrai ne isterikė.
- Taip, išvadini mane stora isterike, o dabar jau suki uodegą... Aš viską supratau.
- Mešk... Oi, zuikiuke, bet aš tikrai ne...
- Viskas man jau aišku, gali nesiteisinti. Aš su tavim nesikalbu, taip ir žinok!

Vaikinas sunkiai atsiduso - norėjo kaip geriau, o gavosi dar blogiau. Tuo metu jie važiavo pro Liubiškės oro uostą, kuriame leidosi didžiulis keleivinis lėktuvas su ryškiu užrašu ant šono - „Švenčionėliai airlines“.

Ir štai, pravažiavus Liubiškės oro uostą, ties Pilypų priemiesčio dirbtiniu tvenkiniu ir įspūdingais kotedžais, atvažiuojančius virš autostrados pasitiko didžiulis, įvairiomis spalvomis žaižaruojantis neoninis užrašas - „SVEIKI ATVYKĘ Į ŠVENČIONĖLIUS!". Netoli už šio užrašo autostrada lindo po viaduku - čia buvo dobilo formos sankryža. Autostrada šioje vietoje kirtosi su Švenčionėlių žiediniu apvažiavimo greitkeliu. Čia penkiems keliauninkams reikėjo sukti į kairę ir važiuoti žiediniu Švenčionėlių greitkeliu iki Trūdų priemiesčio, kur buvo įsikūręs Švenčionėlių modernių technologijų vystymo centras, trumpai vadinamas ŠMTVC - galutinis kelionės tikslas. Priekyje važiuojantis visureigis taip ir padarė - pasuko dešinėn, norėdamas užvažiuoti ant viaduko ir toliau važiuoti link Trūdų. Bet furistas kažkodėl nuvažiavo tiesiai...

- Blyn, ką jis daro? - sunerimo Serioga, ir pradėjo rėkti į raciją, - Alfa vienas!

Jokio atsakymo. Justas tik dabar pakėlė galvą nuo planšetės, kur buvo užsižiūrėjęs į dailią švenčionėliškę su bikiniu, ir apsidairė:

- Kas čia buvo? Jau tipo atvažiavom?
- Laba diena! Atvažiavom, oi kaip mes čia atvažiavom, - nusimaivė Sieras, ir vėl surėkė į raciją, - Alfa vienas pirmam!

Furistas vėl nieko neatsakė, bet fūra sustojo. Racijoje pasigirdo Miglės balsas:

- Pirmas, kviesk tu jį vardu, matyt vėl pamiršo. Juozai!

Racija iš pradžių sušnypštė, po to pasigirdo pasimetęs vairuotojo balsas:

- A... Ką? O kas čia buvo... Ko nevažiuoja niekas prieš mane...? Kur mašina dingo?
- Juozai, nu jomajo! Dar klausia, kur mašina dingo! O kad pasukom, nesugebėjai pamatyt?
- A... Nemačiau... Tai čia reikia sukt?
- Jau pravažiavai, Juozai. Tu į savo GPS nors žiūrėjai?
- Ai nu nu nu nu, aš tuoj... Pažiūrėsiu ką rodo...
- Juozai, vėlu jau žiūrėt. Junk atbulinį ir važiuok atgal, kol mašinų nėra! Ir kitą kartą žiūrėk į GPS'ą ir kur mes važiuojam.
- A nu gerai... Žiūrėsiu.
- Malonu būtų, alfa vienas. Ir atsiliepk kitą kartą gal ne iš dešimto karto.

Juozas su vilkiku pavažiavo atbuliniu, ir įsuko į posūkį paskui pirmą visureigį. Jam iš paskos su kitu visureigiu nuvažiavo Miglė su Deividu. Miglė prunkštė ir kraipė galvą:

- Nu bet molio motiejus kur! Rimtam kroviniui vežti davė tokį kailį. Komedija nemokamai!
- Čiuju atkabintų jam kas nors priekabą, o tas ir nuvažiuotų sau ramiai su galva, net nepastebėjęs, - Deividas ėmė kvatotis. Miglė kreivai pasižiūrėjo į jį, vėl nutaisė šūdo atsikandusį snukelį, ir su didžiu priekaištu patraukė snarglį - prisiminė, kad reikia vaidinti baisiai įsižeidusią.

Trys automobiliai važiavo žiediniu Švenčionėlių greitkeliu link Trūdų, palei naktinių Švenčionėlių pakraštį. Važiuojančius, niekada nebuvusius šiame miestelyje, čia stebino viskas. Pirmiausiai pravažiavo milžinišką prekybos ir pramogų centrą „Andromeda“, kuris artėjant vidurnakčiui jau ruošėsi baigti darbą. Prekybos centras žaižaravo garsiausių pasaulio firmų pavadinimais ir ryškiaspalviais užrašais, kviečiančiais apsilankyti vandens pramogose, kartinguose, dengtose slidinėjimo trasose ir 3D kino salėse. Už „Andromedos“ prasidėjo Galaktika 2017 - futuristinis spalvingų, įmantrių formų daugiabučių kvartalas, kuris atrodė tarsi perkeltas čia iš kitos planetos.

- Matai va šituos namus? - parodė Serioga Justui, - čia pats šustriausias daugiabučių rajonas Europoje. Butuose persistumdai senas kaip nori - vieną dieną vienaip, kitą dieną kitaip, pagal nuotaiką. Balkonai išlenda stalčiaus principu. Išmani buitinė įranga - taupo vandenį, naudojasi saulės energija, praneša kokių produktų trūksta šaldytuve, jeigu reikia - gali pagal pageidavimą ir apsipirkti internete, viskas bus atgabenta. Įėjimas namo be raktų - pagal pirštų antspaudus. Dar prieš tau grįžtant namo, telefone suprogramuoji viryklę, kad išvirtų ko tau reikia. Grindų valymo sistema dirba automatiškai, kol nieko nėra namie... Super, ane? O nerealiausia fiška - žiemą uždengia visą kvartalą gaubtu, ir sukuria dirbtinį mikroklimatą. Gali vaikščioti ten be maikės, maudytis baseinuose, prikyn?
- Krūta... Turėtų būti faina, visą žiemą panos tavo rajone vaikšto su miniakais, - atsakė Justas, dairydamasis kur čia pamatys kokią naktinėjančią merginą.
- Švenčionėliuose dar du stato tokius kvartalus, girdėjau kad ir Maskva, Šanchajus, Dubajus ir Berlynas perėmė Švenčionėlių patirtį su dengtais kvartalais. Ir Vilniuj žada tokį statyt.
- Bet tai Sierai, iš kur tu tiek žinai? Niekad čia nebuvai, o šneki kaip buvęs, - nustebo Justas, - ar buvai vis dėlto, tik zvizdiš kad nebuvai?
- O tai tu, žmogau, biškį internete ką nors daugiau pasiskaityk, ne tik apie mergas. Knygų paskaityk, tai kažkiek daugiau suprasi apie pasaulį... Kada paskutinį kartą knygą skaitei?
- Knygas skaityt? - Justas net susiraukė, - oi ne, draugėla, nenoriu. Kam man knygas skaityt? Mergoms kabinti knygų nereikia.

Ir štai jau priartėjo didžiulė, aštuonių juostų Trūdų gatvė - įvažiavimas į naująjį Švenčionėlių centrą. Trūdų gatvė, prie kurios sankirtos su žiediniu greitkeliu stovėjo natūralaus dydžio Švenčionėliuose gaminamų kosminių raketų ir naikintuvų modeliai, kiek toliau jungėsi su Pašto gatve, kuria galima buvo patekti į senąjį centrą prie geležinkelio stoties. Senasis centras, nors irgi buvo įspūdingas ir modernus, bet nė iš tolo nebuvo toks pritrenkiantis, kaip naujasis, kuris tęsėsi nuo Nalivaikos prūdo (kažkada buvusio nedidelio ežerėlio, dabar paversto didžiuliu dirbtiniu ežeru su trimis fururistinės išvaizdos automobilių, greitojo tramvajaus ir pėsčiųjų tiltais) iki Švenčionėlių žiedinio greitkelio - beveik iki pačių Trūdų. Abiejose Trūdų gatvės pusėse į dangų šovė milžiniški dangoraižiai, kurių pirmuose aukštuose buvo įsikūrę klubai, barai, pubai ir kitos linksmybės. Nors jau buvo beveik vidurnaktis, bet čia buvo pilna žmonių - ir jaunų, ir gerokai vyresnių, ir be abejo - daugybė merginų. Justui tai pamačius net galva apsvaigo:

- Šakės, kaip čia krūta! Kokios mergos! Ir klubai, kabakai... Ne, tu kaip nori, bet atgal grįžtant mes čia užvažiuosim!
- Nu aš tikrai negalvoju, kad reikia...
- Reikia, draugėla, būtinai reikia! Kokios čia panos nerealios, matei? Gal numeriuką duos.
- Nu jeigu liks laiko, - atsiduso Sergejus. Aišku, jis nė nemanė su darbine mašina čia važinėtis, bet reikėjo gi kažkaip užtildyti Justą - vėl neduos ramybės.

Bet į centrą jiems nereikėjo - šalia raketos ir naikintuvo modelių trys automobiliai pasuko visai į kitą pusę, į prestižinį Trūdų priemiestį. Gatvės čia buvo tiesios, kaip subraižytos liniuote, asfaltas lygus kaip stiklas, šalia nutiesti puikūs šaligatviai ir dviračių takai, gražiai nupjauta veja, pora metro stotelių. Daugybė kotedžų ir ne pačių prasčiausių nuosavų namų, ir vienas kitas senesnis namas - keli Alytaus stiliaus namai, keletas mūrinių dviaukščių, menančių tuos laikus, kai Trūdai buvo žymiai kuklesni, nei yra dabar.

Pačiame Trūdų gale keliauninkai privažiavo didžiulę aptvertą teritoriją su keliais vartais, pro kuriuos nesunkiai galėjo prasilenkdami pravažiuoti du sunkvežimiai. Tvora buvo aukšta, viršuje apvyniota spygliuota viela, kas dešimt metrų kabojo vaizdo stebėjimo kameros, o teritorija milžiniška - nors siena buvo apšviesta, jos galo nesimatė nei žiūrint į vieną, nei į kitą pusę. Virš tvoros kilo futuristinio stiliaus pastatai, primenantys skraidančias lėkštes, ryšio siųstuvai ir paraboliniai radiolokatoriai, nutaikyti aukštyn į dangų. Ant tvoros puikavosi užrašas: „ŠVENČIONĖLIŲ MODERNIŲ TECHNOLOGIJŲ VYSTYMO CENTRAS“, o žemiau, kiek mažesnėmis raidėmis „ŠMTVC - čia ateitis prasideda jau šiandien!". Privažiavę prie vartų, vilkikas ir du visureigiai sustojo. Visi išlipo iš automobilių.

Pro vartus išėjo juodai apsirengęs stambus vaikinas, taip pat ginkluotas - ir ne bet kuo, o automatu. Juozas padavė jam dokumentus ir kukliai atrsitraukė atatupstas, išsižiojęs žiūrėdamas į gerokai už jį aukštesnį ir stambesnį, netgi automatu ginkluotą veikėją. Stambus bernas pavartė dokumentus ir tarė:

- Na, mes jūsų jau laukėm. Labai rimtą krovinį atvežėt! Malonu matyti. Užvažiuokit.

Bernas kišenėje kažką paspaudė, ir vartai pakilo į viršų. Pirmas įvažiavo Juozas su savo fūra, o abu visureigiai nusekė jam iš paskos.

- Oho... Deivi, matai? Va čia tai jo! - susižavėjusi šūktelėjo Miglė, netgi pamiršusi, kad pyksta ant savo brangiausiojo. Brangiausiasis irgi neliko abejingas:
- Nu jo... Dar taip nemačiau.

Tuo metu vartai už jų nugarų užsidarė, ir penki atvykėliai su savo kroviniu laukė, kol atvažiuos jų iškrauti. O laukti nebuvo nuobodu - pasižiūrėti tikrai buvo į ką...