skola

pakalbėk su manim, ryto vėjau,
išklausyki, ką sieloj slepiu...
taip ilgai aš apmaudžiai tylėjau,
lydima negrąžintų skolų...

aš skolinga likimui už laimę,
kad glaudžiausi prie savo tėvų,
už vaikų nesutramdomą juoką
ir už šilumą mielo akių...

aš skolinga draugams už minutę,
rastą man tarp daugybės darbų,
už atsiųstą paštu atvirutę,
slogų jausmą, patirtą kartu...

aš skoloj savo tylintiems priešams –
maldomis jų stiprybės turiu
savimi būt, nelinkti pavėjui  –
jų pagieža man teikia jėgų!

nežinau, kada aš sugrąžinsiu
skolą rūpesčio man artimų, –
kai dalindavau jiems savo skausmą,
veiduose jų skaičiau – „mes kartu“...

aš skolinga... ir byrantis laikas
skolos kalną augins su kaupu,
bet žinau – neturiu teisės skųstis
man būties paskirtu likimu...

kaip gerai, kad tiek daug jų turiu...
todėl aš skubu... išmokėti skolų...
Rasojimas