Tu pareini ir pareini
Lietuviškais papieviais
Iš patagrapijos senos
Vis paskavojus, nesmieľna,
O metai nuk visų seniai nusgrįžį
Jau nieko nesuras,
Cik už tavi šventas mano maldas...
      _________________
               Pasaka
Tavo trys dukterys tavy gi nedaslaukė
Per gilūs buvo jom Atlanto vandenai,
Bet jos pražydo pacios
Visom lietuviškom spalvom.
Cik dartės baltos baltos trys lelijos
Amžinascies salon inšąlo.
Pareina tankiai
Jos sapnais Perlojon:
Jauniausia – jai ciktai šešči,
Ale jau piľnina žųsėlius,
Kūrina pečių ir nakciu dar musina
Vyriausios sesės vaikų sūpauc.
Vidurinioji – jy vienuolikos
Jir jai langviau
Nebūc namie - tarnauc išiajus,
Jir svecimų vaikų palas vełėc.
Trecia vyriausia – sepcyniolika jau jai
Jir jy ciek pac vyresnį už savi jau turi vyrų,
Bet tu žinai, bobute, gi žinai – paci išrinkus
Prijėmei žentuosna jir  visų valių jam davei...
„Tep bus visom geriau“- ir išejai pasakius.
Cik verkė po slankscu akmuo-
Šiciek nemeiłės sepcyniolikmetei!
O tų nemeiłį jy mokėjo sugrųžyc,
Ciktai ne tam, kutrio bijoj ir nemyłėjo –
Sesulai savo
(Jy ciktai šešių!)
Su pagaliu per rankutes:
Kam tep marudniai jy večiajrei lupa būľbas?
Cyłės! Ba nemožnėjo verkc –
Mažukė būdama šešių jišroz suaugo.
Žinai, bobute, tu žinai
Jos visos skyrium...
Cik vidurinė dar su mažuki
Suvejo paskavojy verkauc.
 
Bobute mano,
Tu už Atlanto paslikai
Ir cik deľto
Tu už mani jaunesnė,
Užtat ne tu, o aš -
Tau pasakų lietuviškų seku.
 
 
 
Ł  ł    - kietai
Ľ  ľ     -   minkštai