Pripažins išpažinus, jog tu be jokios paslapties?
Nujauti, kad dienoraščiai – šauksmas į niekur ir niekam?
Gal dalis beprasmybės su raidėm kartu nutrupės,
Jei dalelė tavęs užsiglaudus palėpėje lieka.
Nes buities ritualai išdegino odoj vagas
Ir dykynė kadais jau šaltinį pamiršo.
Maldose siūlai Giltinei dalgį aštriau pagaląst,
Nebešiurpsta dėl to nei gelmė, nei paviršius.
Tu tik vėjas, sakau, kurs atskrieja ne tik naktyje,
Nes mieguista senatvės snūda ir vidudieny geba pakirsti.
Surangyta tiesa, mylimi be atodairos gina kurią
Ir palieka it priesaką nuolat atgyjančią viltį.