jis stovi išdidžiai ant stalo,
o kartais ant plikų grindų,
belaukdamas grakštaus bokalo
ar tiktai lūpų priglaustų
(mat nelygu, kur atkeliavo –
nepasirinksi juk namų...)

jį mėgsta tie, kurie „prie meno“,
ir tie, kas spjauna į menus,
jį dievina jaunutės panos
ir tos, kam nusišvilpt jau į metus... 

jį gerbia ir svajotojai poetai,
ir niekada neskaitantys eilių,
jį rasite ir prašmatnioje karietoj,
ir vežime, prikrautame šiaudų...

jis žavi lengvumu purslų spalvotų,
skaidria spalva ir maloniu kvapu –
ach... rojus čia, dabar ir vietoj,
kur susitinkam mes su... šampanu!