Kap mokslai gòdnų moteriškį pagadzìno
Ale cik spėj Varonika po večiajriai bliūdelius paplausc, kap jišgirdo galiniam langi baladojanc. Yich, net po krūcini cyrpterėj, ale aidama in langų sau pamisno: „“Jir kū dar cia karščinė atnešė?‘‘
- Ar jyr kas pirkioj? – prilipdius žandus lango sciklan gliasciojo susiedka Antosia.
- Nu kiba tau aršiau, Antasia? Kū cia mani gūzdzini, ar tu durių kliamkos nerandzi? Dzevaži, šitep priepolį možna insivaryc. Aikšy gi pirkion!
- Misnau gaľ jau duris būsi usikabinus,- aidama per slankscį praudzinos Antosia ir an stalo pastatė uzbonėlį pieno, - va, cik pameľštas.
- Kur jau nug šitos paros kabysiuos...Anė dar vištos niajį tūpc – łėsauna po kiemų. Ale raikt jau sulaisc tvartelin, ba nug vanago nenupiľniavosiu. O už pienų tai dėkui - škada, kad jau po večiairiaj. Ale sūnus jišgers.
- Aš tai jau po apydairai...Ale aidama glesteriau: tavo sūnaus gruzoviko nemacyc, tai pobne dar dzyrba?
- Darbuja dar. Pas ūkynykų dartės rugius prasdėjį kūlc, tai skubinas koľ an pagados stojos. Nevisadu sulaukiu – užmiegciu, ba vėlai parvažuoja. Ale jir tu jau pas mani nigdi netaini pakiminėc...
- Uoj, Varute, kat tu žinotai, kap dartės cia kokia kvaraba insimetė man kojosna - jiščinį, sunkios kap kułbės – let painu. Dzienų povaluko povaluko ale tykap insivaikščioju, ba kur dėsies, ale jau kap ataina nakcis – nugi nor jenčyk - tep man jas mielina. Ir tep dedu ir šep - nugi nemožna užmigc, net užūpencius dziegia. Sakau nei miksteriau kur, nei kū.
- Tai ar trynei kuom nor?
- Nugi visokiom moscimi kū Aldutė parvežė, ale kad nemačino. Ot, cik an to rozo buvo biskį langviau. Vaistynykam abile pinigas iš žmogaus jišlupc – jiem galvos nesopa, kad moscis nemačina, ba žino, kad jei nemačis šitoj, tai kitos ataisi pirkc.
- O beržų lapais nemėginai pašucyc? – pascekavino Varonika.
- Nu ne, cik moscimi...
- Nevortos tos moscys jei šiciekos čėso mozojais jir nieko nemačino. Cia kiba kokis narvas bus uspaustas. Mes būdavac kap isikūrydavom pircį tai su beržinėm vantom isivanojam – ne cik brudas ale visos kvarabos išaidavo. Ale možna jir tep beržo lapais pašucyc, cik nelabai karštais, ba kad neabdegyc, abdėc sopancių vietų, šiltai invynioc jir ištrauks. O ne – tai pas Maliancių nuveik ir užkałbės.
- Nu ne... ba mano Aldutė tai inširs, paskum barsis, kad zababonais pavierinau.
- Ale koki dar cia zababonai? Jei nemėginai tai ir nebaik. O žmonim daug kam pamačina. Aba jei nevierini tai možnėt kopūstu pamėgyc. Va šiandien apdėk klupscius kopūsto lapais, apsuk celapanu, paskum šilton skepaton ir palaikyk per nakc. Tadu jir paminėsi mano žodzį.
- Nu pyrmų roz girdziu...- nusdzyvino Antosia. – Tai kū tas kopūstas gydzia?
- Amžių beigi ir nežnai. Nugi kraujų prakrigdzia ir karščį jištraukia. Ale viskas paraina nug razumo: jei nevierysi tai jir nemačis.
- Nu kap paraisiu tai raiks paslaušč kokį lapų. Dėkui, kad užrodzinai. Ale ko aš pas tavi Varute atajau: nugi ryt sereda – turgauna dziena Dauguose. Tai norėtau prašyc tavo sūnaus Daniaus, kad gal jir mani ryt pajimt in Daugus su gruzoviku. Kas ty jam biskį užsukc darban važiuojanc, ba aš tai jau nedaisiu in keleivinį su venzlais...
- Nu tai pajims, ba jir aš in turgų akvacytau. Ana kiaušinių arcipiľnio kašiko turiu pasgádzinus.
- Ale misnu ar sulysim abi an vienos sidzienios, ba gruzoviki kiek ty to ádvado? – perklausė Antosia.
- Insiscipysim kab nor – kiek cia to kelio, - abspakajino Varonika. – Ale kap cia tu susmisnai turgun aic, gi viskų dukteriai gádzini?
- Gádzinau, ba misnau, kad an atostogų parvažuos, ale anųdzien in užsienius išłėkė. Baijna: „Mamut, to kaimo purvyno aš prisižūrėjus daváliai, man irgi kap šviesiam žmogu raikia atoilsio“. Testa važuoja, acylsi.
- Nu tep – o tu kadu acylsi? Kadu tavo atostagos? Cik aini ir aini sopanciom kojom per užuoganas. Jei ne duktė, tai ciek ažių neprisvarytai. Ir an kokio kaimo purvyno jy tep prisžūrėjo? Nigdi nematiau, kad tau kų mačyt. Cik pasjimc iš to purvyno gerai. – navat piktumas sujėmė Varonikų.
- Ai, ciektos – nugi sávas vaikas, ne svecimas – testa. – net neprijemna pasdarė Antosiai už tokių praudų, tai metės kiton šnekon, - Ale va dartės kiaušinių turiu ovaš pasrinkus, sviesto rybūlį, ir tris sūrius. Sūriai iš neišlaisto pieno, dzideli kap niáprieteliai, tai bijau , kad nepgliaumėt, ba pradės pełėc...
- Nu jau pełėsio nesistrošyk. Tu paglesciok krautuvių lancynosna kiek jyr sūrių su pełėsiu: su mėlynu, baltu ir kokiu ciktais nori. Tfu! Man net būrnų pražiodzinį jo neinsiūlyt, o kaštuoja – ne kožnam pensinyku inpirkc.
- Tuščia jų tų pirkcinių, ale mani jima strokas jei an turgaus nieko neparduosiu tai kap raiks su venzlais nuk keleivinės susgrųžyc?
- Kur tu ty neparduosi – nusjuokė Varonika. - Dartės nor krautuvės visko pylnos, ale mieščionkos kaimiško maisto akvácina. Ba jau dasžinoj, kad sveikas, tai cik žebterni an turgaus su tavoru – gi viena per kitų jiš rankų jišlupa.
- Ale tu macyyyk...- nusdzyvino Antosia,- ba dár kap kaimi visi gyvulius laikė ir turgūs buvo dizdeli - tánkiai su tavoru atgaľ grųžycis raikė. Būdavac spácerauna mieščionkos po turgų nosis suraukį: sūrius uoscina, kiaušinius kalatoja, sviestų glėzoja pirštais jir niekas jom neincinka. Kap katros sakydavo: “Jau geriau aš ailį prieg sasyskių atstovėsiu, ale nor sveikai pavalgysiu – kam man šitas kalisterolis“.
- Pavieryk man, kad dar tep nėr. Net pasbažyc galiu, kad iš turgaus łėksi su tuščiu karzynku, - apspakajino Antosių Varonika.
- Tai jau ir aisiu, -acikėłė nug uslano Antosia, - O kadu man rytoj pas jus ataic?
- O ko tau aic – vistep pro tavi važuosim. Cik in kelių išaik ir lūkciok paliaj savo takucio – sustosim ir tavi pajimsim.
- Ot būt gerai, - nusdziaugė Antosia ir išej per duris.
An kito ryto cik pabiedojį,Varonika su sūnum sėdos gruzovikan. Kašikų su kiaušiniais inscipino sau po kojom, ba ir Antosiai gi raiks ádvado, o sūnu užminė :
- Daniuli, cik tu nełėk graitai, kad nepamirštai stabterc prieg Antasios takucio, ba jir jų raiks rozu pajimc.
- Nu lyg aš būtáu visai be pomecies, mama.
Danius užvedė gruzovikų, poválio užvažau an kalnėlio ir taukš! - sau kakton:
- Nu mama, suklapácinai man galvų su tuoj Antosiu – aš gi puškų su inrankiais palei rietuvį palikau. Tu mašinon pasėdėk, o aš tuojčes, - ir nułėkė palikis užvestų gruzovikų.
Varonika padrūcino skepatukės mazgų, pataisė kašikų ir sėdzi sau kap niekur nieko. O gruzovikas burzgė burzgė ir nei iš šio nei iš to pradėj pats nuk kalnėlio važuoc. „Nu cia dartės kazo dzyvai?‘ nusgando Varonika, o pirma mislė atajus galvon buvo:“Kap dar išlipc?“ Jir strokas tep užniemino visų Varonikos kūnų – nug galvos lig užūpencių, kad niabágė nemožnėj nei rankų nei kojų pirštų pajudzyc, o pagelbos riksmas ustrigis giliai koserėj – dusino. Gruzovikas pravažiavis tų vietų, kur stapykavo Antosia, insibėgėjis in pakalnį važiau dar greiciau. Varonika kū možnėj padaryc tai cik drūciai sumerkc akis, kad nieko priešiaj nemacyc ir sėdėj ciesi kap žvakė iš gyvenimo nieko dauges nescikėdama. Antosia pamatius šitokį dzyvų, atšlijo atopakalia ir čiut nenugriuvus aukščynyka jišbaino:
- Uoj Varute, tai jir tu jau kėravoc gruzovikų moki ?
Praj minuta-kita pakoľ jy atgovė amų ir rankosna vėl rados mácies pajimc už karzynkos rankenų. Cik paliaj savo pirkios sųsparų atsigovė:
- Nigdi nemisnau, kad Varonika šitep. Viskas pas jų patajamna, po sakratu. Cia cik aš, berazumė, viskų isibaijnu. Ar gi aš nuovydli? – būtau cik pasdziaugus, kad jy važuoc jišsimokino. O aš juoj tep vierinau, ar isibajic kokį dūšios sopulį ar navynų kokių – vis pas jų ajau. Niekur kitur – cik pas jų. Man tuščiajo kad nesustoj, kad nepajėmė, ale krivida, kad pravažiau pro mani net neglesterdama - kap pro niekam nezgádnų pakełės akmenį. Va kap mokslai gòdnų moteriškį pagadzìno, o tokia prijemna susiedka buvo...
Antosia jau nematė, kap gruzovikas davažiávis kelio vingį invažáu ciesiai Maliáncios rugienon ir sustoj atsidaužis in sudėtų šiaudų kūgį. Tuom čės nug pirkios moscykuodamas rankom, kiek cik turėj macies, łėkė nuzgandis Varonikos sūnus...
Paaiškinimai:
Ľ ľ - tariama minkštai
Ł ł - tariama kietai