Kas poezijos kuždesius girdi? Keistuoliai, prinokę vienatvėje,
Nes triukšmingoj minioj – veidrodinių paviršių pažirusios šukės.
Prie liepsnojančio glaudęsis imsi akimirksniu degti,
O prie smilkstančio trynęsis – jį ir save tik uždusinsi.
Įvairovė išpaikina, leidžia lošimais tikėti,
Ji kantrybės nemoko, tik smegenis nuolat sudirgina.
Kai gyvuonis be odos, rasis cinikas arba poetas.
Jausmo juodraštis sopa, kai sąšlavų kupetoj mirksta.
Bla bla bla. Taškės seilės, lalėjo gal tūkstantis žodžių,
Bet tas, vienas – tikriausias – nei atrastas buvo, nei ištartas.
Virš žmonių skruzdėlyno ir debesys smogo, ir suodžiai.
Būti kurčias net Dievas šitoj kakofonijoj priverstas.