Man trūksta geismo,
Kai vėlyvom naktim
Mąstau apie išskrendančius
Iš savų namų paukščius.

To žvilgesio, spindėjimo
Mano sieloj, lygtais ji
Būtų paskutinysis 
Deimantas žemėj.

Galop to nelaimingo
Ir kartais gąsdinančio 
Žvilgsnio apskurusiam
Veidrody – man negana.

Man mažai durų pasauly.
Mažai protėvių kalbų,
raizginių neišaiškintų 
ir mįslėm apsuptų.

Man negana.
Negana tavo žvilgsnio,
Negana lūpų aštrių.
Negana laiko, minučių trumpų.