Jei duota posmais smerkt – tai smerki,
jei duota atgailaut – tai atgailauk,
tu savo plunksną tik širdin įmerki
ir, kol pasrus tavais jausmais, palauk.

Palauk, kol nesuprasi, kas su žodžiais liejas,
ar tavo, ar daug didesnio už tave malda,
atplauks su mariom ir atūš su vėjais
purslota žodžių širdį nešanti banga.

Tai kas, kad viskas tik sapnuota,
tai kas, kad vizija gyvenimas keista,
nuneš tave į nežinią lyg luotu,
nuneš ir pasakys – audroms atidaviau tave!