Kovo išdaigos
Greit padangė skambės balsais vyturių,
baltais debesėliais prikritus.
Saulė negailės šiltų spindulių,
auš malonus pavasario rytas.
Bet dažnai dabar dar lyja.
Dargana dar veidą apsivijus
drėgna ranka pabraukia skruostus
ir lietumi garbanas dar glosto...
O pavasario akys vis tik atsimerkia.
Ir džiausto jis naujus rūbus
ant mūsų gimtinės laukų ir beržų,
pasisėmęs iš tirpsmo žaliųjų dažų.
Nenuorama kovo vėjas vis šnabžda:
„Pavasaris — meilės laikas“.
Gal ir vėjas įsimylėjęs
kaip išdykęs paauglys vaikas?