Suprantu, kažkas kažkur, atvertę mane, burbteli: kaip bobulių radijas. Girdėta, jau pasakota. Kodėl nepatylėti, jeigu burna be naujienų?
    Pats suvokiu, kad man nepatogu kelintą sykį kartoti pirmą mudviejų  susitikimą su Balsu. Juolab dabar, kai tiek nedaug  pasakyta apžiūrinėjant kosmosą aplink save už 40 šviesmečių nuo gimtinės.
    Tačiau dairytis kosmose aplink save atrodė paprasčiau, ne taip reikšminga, kaip išgirsti Balsą ar atsiminti susitikimus su juo. Ir ne tik su juo. Tačiau labiau už kitus šėliojo jis, Balsas. Neatsimenu, kad kada būtume kartu keliavę „Dženės“ karieta, tačiau dabar ieškojau panašumų savo, buvusio  karietos vežėjo, elgesyje su atgijusia Balso veikla, kuris tuo pat metus sugeba būti ir čia, ir kažkur – ten. Atrodė, kad jam tokia kosminė esatis labiau pagal stotą, negu man buvusi karieta; Balsas čia irgi jaučiasi vežėju. Ir  todėl, Viešpatie, saugok, negi ir tokia esatis  galėtų sudužti kaip radijo karieta „Dženė“.  
   –Tu ką nors  mąstai dabar, Balsai?
   – Tai kad  man nereikia mąstyti.
   – Dievas už tave ar kaip?
   – Man reikia būti ir aš, kaip žinai, esu.
   – Beje, ačiū už padeklamuotą eilėraštį.  
   – Tai nebuvo tas, kurį man labiau rūpėjo padeklamuoti. Betgi sakau, kad laikas užmiršti tokius įsisenėjusius dalykus, kaip „būti ar nebūti“. Kurgi dėsiesi, kad nebūtum? Vienąkart pajutęs, kad esi, atsimink, jog esi įveltas į amžinumo kategoriją ir, kaip sakoma, kriukis baigtas. Argi reikia dėl to mąstyti? Štai, kad ir tu, Pranuci, patikėjai, kad buvai į marmurą įėjęs ir – ką?

Buvau į marmurą nuėjęs,
O ten – slogi muziejinė tyla.
Nejau po ją nevaikšto niekas,
Jei sielą maudžia vienuma.
O pagalvojus... Jėzau! Jėzau!
Kam mums dangus,
Jei marmuras toks tuščias?
Tik išorė jo užimta
Skulptūromis ir apdaila,
O ten?.. Viduj?.. Įeik ir būki!
Statyk bažnyčias, Vatikaną,
Uždek žvakes ir ugnį kurki,
Sušilk, įsiliepsnok, nemirk,
Būk ateitim, būki dvasia...

   Tai išgirsti buvo efektyviau, išvaizdžiau negu tai, ką mačiau aplink. Ir nebuvo noro žagsėti, aikčioti ar dar kitaip reikšti savijautą.  Netgi kalbėti nesinorėjo, o tik būti ten, kur šitaip kalba jis, Balsas. Ir netgi nesinorėjo pamąstyti, kad šitaip jis  galėtų kalbėti kitur ar kalbėti kitaip.
   – Man čia ne sunkiau būti, kaip tau ten, marmure. Tarkime, akmenyje. Tai ar reikia pernelyg paisyti, niršti, jaudintis dėl tokių dalykų, kaip „būti ar nebūti“, kurie yra tik žaislai vaikams žaisti Šekspyrą. Juokinga. Kurgi pasidėsi, mielas Viljamai, jeigu nebūti negali. Kur?
  – O tu gal ir nežinai, kad su juo irgi buvau susitikęs, – tariau Balsui lyg ir neketindamas to padaryti.
  – Jeigu buvai susitikęs, niekur jis nedingęs. Ieškok, žvalgykis, neršk, tikėk, kad jis tau, o tu jam reikalingi, ir vėl žinok, kad  bažnyčia dirba. Net ir tuomet, jeigu atrodytų, kad ten tuščia ar jos netgi nėra, bet kad Viešpats yra visur, bažnyčios irgi tai žino.
   Tuomet  lyg varpelis skambtelėjo, lyg smuiko styga virptelėjo ir pamačiau kai Dženė  besišypsanti Vidinį.
  – Vidinis! – sužaibavau dvasioje per visą kosmosą. 
  – Na va, – priėjęs smagiai tarė  jis, – džiaugiuosi, Pranuci, kad vėl galiu su tavimi pasisveikint radijo karietoje. „Dženė“ gi! Tai galia! Ji kaip muškietininkų: vienas – už visus, visi – už vieną. Gera tikėti! Labai  gera! Visuomet gera! Prisimenu, stebėjomės, kaip atsiranda Seneka, kaip jis  atklysta iš už poros tūkstančių metų. Ir sakyk, o ar labai rūpi, kur ir ko pats su Balsu bastaisi po kosmosą?
  – O tu – ko?
  – Nebūtų tavęs, nesibastyčiau ir aš. Ne vienas gi. Visas Savęsp, visi Ašašai su tavimi. Neuždaryk durų. Didžioji  žinia, kad ir vėl girdime tave kaip radijo vežėją. Žirgą Ygagą žvengiantį girdime. Dainą girdime...
 
 Yra pasaulyje dalykų
 Labai tikrų, bet daug ir ne,
 Kaip atmintis apie jaunystę
 Galvoj girgždena karieta, –

   padainavo Vidinis ir vėl skubinosi pasakoti:
  – Tomą  girdime, kaip jis: Palauk, palauk, žmogau. „Galvoj girgždena karieta“? Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėk, vežėjau, tokios  galvos dar neteko matyti... 
  – Ką tu čia blūdiji, Vidini?
  –  Ką žinau. Beje, aš irgi tikėjau, kad ji, karieta, kažkokiu būdu sugrįš.
   Suklusau išgirsti Balsą, bet jam labiau rūpėjo Vidiniui pasakyti, kad jam smagiau ir protingiau  ne mąstyti, o patirti, žinoti, kokia įvairi yra būtis. 
  – Argi tai vaidinimas, jeigu pakalbėsiu ne savo, o, tarkime, Pranuco balsu. Argi dyvai, jeigu dabar tai padarysiu iš būties, kuri jam pažįstama, kai šlaistėsi po granitą, – pakalbėjo tai, kas jam atrodė įdomu, o gal ir reikalinga. Ir šit pažįstama situacija, kai aš tyliu, bet  mano kalba ir balsas vis dėlto dirba. Ir tai tikrai ne vaidinimas, bet tuomet – kas?

O siela mano, kam gi tau dangus,
Jei šis pasaulis – kaip  stebuklas
Ir marmuras – dalelė  jo?
Atsiklaupiau, kaip prieš altorių –
Te angelas prieis ar kas...
Ir išgirdau sapnuojant žmogų,
O įsiklausęs pažinau: tai aš.

  Noriu kalbėti, bet žodžių nėra. O ir situacija darosi dar neįtikimesnė.
  – Še tau vadelės, pasiimk botagą. O karieta irgi laukia. Ten viskas, kaip tuomet, ir daugiau, bet eik. Ygaga neprisileidžia – suka ratu apie karietą ir laukia tavęs ateinančio. Netiki, kad taip galėtų būti.
  – Kas atsitiko, Balsai. Tu Dievas?
  – Nekalbėkime jo vardo be reikalo, Pranuci. Juolab, patys save nepažinę. Eik...
  Ėjau, o iš paskos girdėjau, kaip jis mano balsu deklamuoja mano eilėraštį iš mano išneršto granito.

Ir vis dėlto, o siela mano,
Negeisk aukštai dangaus
Ten, žemėje, te angelai gyvena
Dzievulis irgi – kuo arčiau