bijau ne riksmo desperatiško –
bijau sprangios tylos,
kuri išdrasko vidų skausmo bombom,
ji tarsi kilpa 
nesibaigiančios kančios
ant kaklo šaltu žalčiu susirango.

bijau ne karšto įniršio –
tik ramumos klampios,
pasmaugiančios abejingumo rankom
atvėsusius jausmus,
nugairintus žvarbios tiesos – 
šituos namuos jau laimė nesilanko.
 
tylos bijau...
iš rankos jos kietos
kiekvienas sau likutį atminimų renkam
tos praeities,
kurios gražiausia ateitis nepakartos –
pamiršti, ką praradom, mums nelemta.
-----------------------------
įsiklausyk,
kol dar nepasiekei ribos –
už durų sėlinančią tylą širdim išgirst lengva...