Kitusyk, da tais sovietiniais laikais, tokias skepetukes turėdavo kožna kaimo a miestuko moterėlė. Jos būdavo išeigai - moterys jiomis puošdavosi an Kalėdų a Velykų, o taip pat jas ryšėdavo per šermenis, palydus, metines a kitus liūdnus susiėjimus. Visos jos būdavo panašios - juodame dugne įvairespalvės ryškios kvietkos - raudonos, bordinės, briūnos, morkavos, geltonos... Tiesiog visas kvietkadaržis!
   Tom kvietkelėm skepetukė būdavo tarsi įrėmyta, mažiau kvietkučių būdavo išpaišyta pakraščiuose, o kampuose - tarsi po bukietą... I nesvarbu, ka jos, tos kvietkos būdavo ryškios i švietė iš tolo, vis tiek tai buvo daugiausia liūdnų suėjimų, žėlavnos skepetėlės, kadagi jų dugnas - juodas...
    Mano mamos skepetaitė buvo kitokia, znaimi, ypatinga tuo, kat joje kvietkelės neturėjo jokio raudono a bordinio  atspalvio, te žydėjo tik mėlynos, lynavos, žydros ir baltos  gėlelės - mėlynžiedės radastos, geltonvidurės pinavijos, levendrai, remunėlės, neužmarštuolės... Mama labai mėgo savo iskirtinę skarutę i  mėgaudavosi atsiradusia proga ją ryšėti. Ne, neduokdie, ji nesidžiaukdavo, ka vė kažkas pasimirė, tiesiog išeiti su savo mėlynžiede skepetuke  į žmones jai būdavo tarsi mažiukė šventė... O i kaiminkos vis klausinėdavo, iš kur tokią gavusi... Neatmenu, ką mama aiškydavo, tikriausia, ka pirko iš čigonkų, kurios eidavo per kaimus ne tik siūlydamos įvairias skepetas, dekius, skotertes, bet ir vis ką nors patykiai nugvembdamos - tai palubėje džiovinamą karką, tai cibulių kasą a ne vieto padėtą rublį... Kartais kad kažiko trūksta pasigesdavai tik po keleto dienų a nedėlios, bet čigonkų i pėdos būdavo ataušusios...
   Mamos jau nebėra, o  ta skepetukė ma ją mena iki šiolek. Kas dabartės suskaičiuos, kiek ši sutikusi Kalėdų a Velykų, kiek susiedų, giminių a pažįstamų Anapilin nulydėjusi... Ne, aš jos nenešioju ypatingom progom, kaip mama kadaise. Ji tiesiog ma tarsi relikvija, da isaugojusi mamos kvapą. O kai paimu ją į rankas, taip i regiu  švytinčią mamą, apsigobusią savo numylėtine skepetuke...