Išskaistėję skausmais ima patys prašyt išėjimo,
Ne nagais, ne ragais jie kabinasi krašto būties.
Mainos veido spalva tarsi Giltinė užtepė grimą,
Po kuriuo nėr jausmų – nei sapnuot, nei svajot, nei norėt.
Likę gali užmiršt ir keiksnot, apraudot ir atleisti,
Žaist į vienus vartus ir plasnoti su vienu sparnu,
Nes nešiot savyje būtą laimę kaip dyviną vaistą
Tik atlanto pečiams arba tam, kas kaip vaikas naivus.
Aš ilgiuosi tavęs ir džiaugiuosi, kad laikas trumpėja,
Kad galėsiu ištirpt tamsiuose užmaršties duburiuos.
Ant savų sopulių pusę amžiaus jei tvarsčių nedėjau,
Beprašau nebūties ir bendra Amžinybe gėriuos.