Neryškios, blankios tavo sapno gėlės
Ir nejauti dvelkimo šilto vėjo...
Tiktai ryte prabudus, atsikėlus
Matai, kad jau pavasaris atėjo.
 
Ir nustembi – kaip greitai viskas kinta,
Nėra pasaulyje šiam nieko tvirto.
Žiūri į laikrodį – jis rodo jau devintą,
O ten už jūrų marių net nešvinta.
 
O ten už jūrų marių stovi laikas
Įklimpęs lyg į smalą – juodą būtį.
Ir tu skrendi lyg paukštė, neišlaikius
Gal vėl sapne, o gal tame laike pabūti.
 
Nes nori ten pavasarį prikelti
Ir nori, kad anapus švistų rytas...
.........................................................................................
 
Svajokle paukšte, kam skrendi tu veltui,
Jei tavo Žemė uoga saujoj ritas?
 
    2016 vasario 27 d.