***
Dangaus klampus, žvaigždėtas, šaltas guolis
Sutraukia į save pabirusias viltis.
Taip ilgesingai raudant ir taip uoliai
Užverti vis bandau šios vasaros duris,
Už jų palikus šviesią ryto giesmę,
Skambėjusią seniai, nors rodos neseniai.
Dabar žiema, su ja mes likom dviese.
Tamsiais apyaušriais, išbalusiais takais
Klampoju pro baltai nutiestą tylą
Už horizonto juostos ten, toli – toli...
Jau pamiršau, kaip ryto saulė kyla,
Kaip spindulius kaitrius laikau savam glėby.
Naktis apniukus. Krinta, krinta, krinta
Balti šešėliai žemėn verkiančio dangaus.
Mane ir vėl, ir vėl apninka mintys –
Ką šiam gyvenime ne taip aš padariau?
Kodėl gi prarandu draugus geriausius,
Kodėl gi sutemos nusineša kelius,
Kur švietė saulė, kur galėjau džiaugtis,
Kur nieks nežemino? Jau niekad nebebus
Spalvoto šnabždesio, kai bunda rytas,
Nublunka spalvos, nusinešdamos metus.
Jauti, kad vasara – ruduo, tu pats jau kitas...
Taip bėga laikas ir kitaip jau nebebus.