Kaip lietus prieš karštą vasaros dieną, 
Naktį tylią, tu sėlini link manęs. 
Nejučia, bet žinau, kad tu jau čia. 
Šilumą ant mano kūno išduoda prakaito lašai – šiąnakt lis. 

Tu širdy imi šnabždėt, kad tai bus ne lietus, 
O tai bus tik dangus. 
Tas, kuriuo mes dalinamės, 
Tas, į kurį mes žiūrime abu. 

Tai jis mėgins mus susagstyt 
Ir šaltu lietumi mus sulipdyt. 
Kai Ji ateis, Ji griaudės vis stipriau, 
O žaibai vis nutvieks mūs kambarius tuščius, 

tada, matyt, suprasim, 
jog aš ir tu – mes ne vieni. 

Šviesą dovanosiu tau tik aš, 
O tu man garsą tą griaustinio, 
Kurį išgirdusi žinau, jog tu dar ten, 
Jog tu dar lauksi vis manęs ir niekur neišeisi.

Todėl nebijoki tu audrų, 
jos neša žinią tau, jog aš dar gyvenu.