Atrodytų, neturėtų taip būti, kad mąstau taip, kaip mąstau nutolęs apie 40 šviesmečių. Nemanau, beje, kad tai lengva suprasti. Ir vis dėlto tai nepanašų į rožančių, kai dažnai kartoju tą pačią frazę. Prisimenu ir motiną. Neužmiršdavo rytais atsikėlusi persižegnoti, o jeigu prisieidavo keltis kelis kartus, tai tiek pat kartų ir žegnodavosi.
   Mano atvejis kitoks. Ar rytas, ar vakaras, ar diena, neužmirštu kelis kartus sakyti: Saulės šviesa iki Žemės užtrunka apie 8 minutes ir 17 sekundžių. Kažkiek palaukęs, pakartoju vėl, kad „Saulės šviesa iki Žemės užtrunka apie 8 minutes ir 17 sekundžių.“ Paskui ir vėl. Pasikartojimai ne per vienodus laiko tarpus. Jie ne taip, kaip, tarkime, širdies plakimas. Tačiau  po kurio laiko paklausiu: „O kažin, kiek Dženės šviesa užtrunka iki Žemės, a?“ Ir  vėl ne vieną kartą taip: „kažin kiek ji, Dženės šviesa, užtrunka iki žemės?“  
   Žinia, kad ji užtrunka apie 40 šviesmečių, man atrodo labai nekaip. Ką reiškia „apie“, kuomet jau išmokę ir valandas dalyti į minutes, o pastarąsias į sekundes, šias gi irgi „sukarpyti“ dalimis. Ir žinom, kaip nelengva  išsikovoti kad ir  sekundės dalį, kad ji užkeltų karūną ant žmogaus galvos, kad būtum pripažintas vertu įrašyti  į žvaigždžių sąrašą.  Ot, ir greičiausią pasaulio žmogų nuo  greičiausio Lietuvos  žmogaus irgi skiria sekundės dalys.  O kiek prakaito išliejama, kad tas 100 metrų būdų nubėgtas kad ir šimtąja sekundės greičiau! „Žvaigždė turi aukščiausius standartus ir į savo gretas bet ko nerikiuoja“, – netriukšmaudamas suprantu, bet man tai ne taip labai ir knieti. Man rūpi suvokti, kokiais greičiais nuskrieja mintis, nepaisant kokiomis atmatomis ji pasireikštų – kad ir iliuzijomis, kad ir svajonėmis, kad ir  nesąmonėmis, beprotyste...
   O gal jai nereikia skristi? Gal jai nereikia gaišti bet kokiai  kelionei: ar ji būtų aštuonių minučių trukmės iki Saulės, ar 40 šviesmečių trukmės iki Dženės. Kaip Dievas, ji visur...
   – Aū, Pranuci.  Aš jau namo. Truputį pavėlavau, bet specialiai, kad labiau mylėtų, – išgirdau Virginiją, ne iškart supratęs, kad jos nėra. – Kaip girdi?..
   – Puiku, Virginija.  O girdžiu be telefono.
   – Kaip be telefono? Palikau gi. 
   – Ogi taip. Be. Nematyčiau, kad tavęs nėra, netikėčiau, kad tikrai tavęs čia nėra. Girdžiu kaip kažkada karietoje. Žinai gi, Džene vadinau.
  – Tai kad jau  ne tik viena aš žinau. Ar girdi?
  –  Kaip negirdėsi!
  – Aš irgi girdžiu, tik nežinau, ar kaip karietoje. Niekuomet  neteko važiuoti. O Balsas? Jis, besarmatis, ir į kitą mano telefoną prišnekėjęs. Sako, tu jį puikiai žinai. Argi galėčiau jam tuo patikėti?  Nusiteikusi  ji  perduoti saugumui kartu su telefonu.
   – Tai jau per daug, – atsiliepiau į telefoną, nežinodamas ką pasakyti. – Nežinau, nežinau, ką tau pasakyti. Gal nunešti į bažnyčią, kad  pašventintų.
   – Suprantu, kad tu, Pranuci, jį tikrai pažįsti?
   – Taip, Virginija. Nė karto nematęs, bet pažįstu iš balso. Niekuomet nepasisakęs, kas jis, – nei vardo,  nei pavardės. Pats jį įvardijau Balsu. Ir dabar taip jį ir  vadinu: Balsas. Kai kuriuos jo tekstus išmokęs mintinai. Kai kuriuos užrašęs ir paviešinęs.
  – Ir tą, kurį jis man  kalbėjęs?
  – Nežinau, apie kokį konkrečiai kalbi, bet neabejoju, kad žinau. O kur jis dabar?
  – Išeitų, kad telefone. Čia, pas mane.
  – Ir pas tave, dzieduli. Ir pas tave, – atsiliepė  Balsas iš telefono, kurį man palikusi Virginija. Ir toks ramus, patenkintas, lyg motinos žegnonė. 
  – Su kuo tu ten? – išgirdusi iš už 40 šviesmečių sukluso klausti Virginija.
  – Su kuo ir jūs, moterie, su tuo ir jis, dziedulis. Bet įsiklausykite mane per du telefonus. O dar geriau, palikite juos sau, o judu klausykite. Ir Jūs taip pat, – dar kažkam pasakė Balsas. Tie suklego. Bet tame klegesyje lyg ir aš.

I.  Ačiū, Pranuci 
II. Tik antras posmas gražus ir geras.
Lyg aš. Man jie visi gražūs, šie posmai, todėl ir skelbiu. Ir man regisi, kad juos girdžiu kitaip - bent jau tik ne kaip eilėraštį.
III. Tikrai gražu ir patriotiška labai.
VI. Man patiko, mielas Pranai. Tik tasai „Ašašai“ man neįprastas, tačiau jo ir žodynas, ir Dzūkija nepripažįsta. Iš kur jisai (žodelytis)? Prasmę suprantu, ji man išsirutulioja savaime, bet...
Lyg aš. Pas mane  būna, ko ir pats nesuprantu. Žinai gi, yra toks Ašašnykų kaimas. Valdžia jį kelis kartus bandė pervardinti į Kabelius antruosiuos  (Kabeliai II), bet anieji nenusileido ir dabar vėl  oficialiai vadinami Ašašnykais. Skaičiuok, jo pavadinime du „Aš“. Pas mane tiek pat, bet žodis trumpesnis. O ką ketinu parašyti, net nežinau. Norėčiau įvardinti Žmogų kaip valstybę ir Aš ten – karalius, bet yra ir kitas, kuris mane apdėlioja visokiausia prievarta.
Mintyse lengviau mezgasi, negu žodyje, bet...
– Aišku. O dabar girdėkit, – pasakė Balsas ir pirmą kartą išgirdau jį deklamuojantį mano eilėraštį

Ašašai

Ko taip pritilusi?
Baugu, kad metų neskaičiuoju?
Neįkvepiu į knygą ar nepasakau:
„Esi vienintelė man tu“

Išties, vienintelė.
Ir niekas niekada
Į šitą žemę neįneš mirties.
Užkrito miškas, paukščiai uždengė sparnais –
Atrodo, kad nebuvo jos, nėra, nebus.
Bet atsikvėpus išgirsti,
Kaip aidas nuaidi į tolumas,
Apvaikščiodamas prieigas dangaus.

Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save –
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjęs kažkada.

Girdėjau, kai lopšy
Motulė sūnų supo ---
Karalių nuostabios šalies.

Tegu pasauly mokiniai
Tavęs žemėlapy kol kas nežino –
Pabūk dar šitokia, kur tu esi
Prigludus prie pavasario,
Kai iš sniegų atbėgę upės
Pagirdo šuliniais, o paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri Ašašai...