Sustoki Vilniaus aikštėj
Sustoki amžiams seno Vilniaus aikštėj,
Sustoki bronza, granitu ar plienu.
Sustok didingai, tarsi kunigaikštis,
Nes tu likai nežūstantis mums vienas.
Per amžius gynei Lietuvą nuo priešų,
Vedei lietuvius kautis už Tėvynę,
Mylėti bočių kelią, tikrą, tiesų,
Kurį per šimtmečiuos vaikams pramynė.
Sustoki prie Neries, Valdovų rūmų,
Tegul daugiau ereliai plėšrūs čia neklykaus,
Atvertę puslapį dar vieną niūrų,
Be sostinės, tarsi be motinos, palikę.
Ant žirgo Vytis...
Kas gali būti dar tvirčiau
Ir ką daugiau galėtume pagerbti,
Kad būtų šiandien mums šviesiau,
Drąsiau į ateitį vaikaičiams žvelgti?!
Stovėki Vilniaus aikštėje iškėlęs kalaviją,
Kaip ženklą, priesaiką kasdien visiems budėti.
Tauta išliks tiktai tada, kada ją sūnūs gina,
Kai moka ne kalbom, o žygdarbiais mylėti.