Kai išskrenda gervės
Kokios mielos tos tolstančios klykiančios gervės,
Į saulėtekį giesmę sudėję.
Aš klausiau jų lyg muzikos vergė, nes gražesnės
Giesmės negirdėjau. Jos vis tolo, akiratis traukės
Ir melodija tilo nežymiai. Palydėjo jas rudenio vėjas
Ir kelius debesim pažymėjo.
Jos išskrido, o aš vis stovėjau, dar norėjau pagaut
Giesmės aidą. Jos nutolo, kaip vasaros dienos,
Rudens aidas jau čaižė ražienas ir laukai
Padūmavę nuo rūko voratinkliuos skendo.
Kokios grakščios tos tolstančios gervės,
Sunerimti kiekvieną pakviečia, kai ruduo
Užsiropščia ant medžių ir spalvotais pieštukais
Paveikslą nupiešia.
Tos tolstančios klykiančios gervės
Į saulėlydį giesmę sudėję, aš stovėjau lyg
Muzikos vergė, nes gražesnės giesmės negirdėjau...