Ar tu pažvelgtum aukštyn, į saulę,
jei ji nustotų šypsotis lig ausų.
Ir gal net tu pakeltum galvą
jei dingtų miestas, šviesa tik sklistų iš žvaigždžių.

Žinau, ne vienas toks didingas,
eini su galios jausmu tarp šlaunų...
Toks nepažeidžiamas ambicingas Dievas,
su sugniaužtom kupiūriom, tarp  vanago nagų.

Kurie kaskartą atsigniaužia,
sutikus šypseną, Da Vinčio porcelianinių nasrų.
Ir tyroji meilė atsimerkia
Širdy tavoj, kol auksas byra iš dantų.

Bet aš tikiu kažkur tavy juk tūno vaikas,
supančiotas, tarp sienų keturių...
Ir jei ištrukti jam ateitų laikas,
pajustum žemės skonį net ir tu....