Banguoja žiemkentėlių laukas – nei tako, nei jokios brydės.
Rugiagėlės toli nuklydo, palaukėn kas jas išlydės?
Praskrido gandras pažeme, sparnais sudrumstęs ramią jūrą,
              Rugelių varpos jau apsunkusios,
                      palinko, žemėn žiūri.

Einu užsigalvojus paruge, vėjas šlaistosi laukuos,
Išglostau būsimąją duoną. O mėlynakę kas paguos?
Man mintyse – tiktai gyvenimas, kitaip negali būti.
               Toli pavasariai ir vasaros, dabar
                      delnuos – rugpjūtis,


Pripildęs alkanus aruodus. Likau ražiena tų laukų,
Į praeitį duris užglaisčiusi, per nūdieną lengvai trupu.
Vėl klumpa dienos nuo darbų, kai byra žemė po noragais,
             O trupinius manų dainų klastingi
                     juodvarniai vis vagia.
 
Mažyčiai triūso gurinėliai pabirs, rugsėjuose nubus,
Vešės, brandins gerumą, dienų virpėjimą globos dangus.
Tik aš glaudžiu tuščias rankas lyg mėlynžiedė, draugė vėjo,
                 Kad šįmet viską praradau,
                      net tai, ko niekad
                           neturėjau.