Seniai pasiaukojau,
kas jai tarp kojų.
Kvepėjimui žiedų
ilgai dėkojau.
 
Bet taupo žiedą paskutinį
ir visą laiką išankstinį.
Tik nevertu mane vadina Gina.
 
Nepavadina ta,
kuri tą žiedą turi, bet nežiūri
į būrį.
 
Jai nesvarbu ar dar turiu napolendorų,
kuriais jai užmokėti noriu.
Sena profesija avių piemuo vadinas,
kaip palangẽj jazminas.
 
Bet dar senesnė, ką ji turi
ir kam nenori – nepažiūri.
 
Piemuo, žinai, tai ne akmuo.
Kaip ir skiemuo.
Iš ko tas žodis „myliu“,
bet tyliu?
 
Sena profesija avių piemuo,
bet dar senesnis paprastas akmuo.
Mačiau, tu delną ant akmens uždėjai,
mane kerėjai.
Kerėjai visą laiką, ką turėjai,
ir galėjai!
Sušukau iš nevilties aš tai pasakęs,
jos netekęs.
 
Kai saulė šviečia ir akmuo įšyla,
girdžiu dangus nupuola į bekraštį šilą,
o tu vis tiek į žemę tebežiūri,
nes dangų tùri.
Dangus tik man, brangioji mano –
duok jį.
Vaiduoklį.
Kaip duoklę.
 
Ai, kam šie žodžiai,
kai žiūriu šitaip godžiai.
Vilkas eina į girią, visąlaik giria,
dėl ko uodžia kvapą –
nuostabų aromatą.
 
O jie mane vis dar užpuolę,
bet ne visi nupuolę.
Mano galvojimą seka.
Ir šneka.
 
Ai, geriau pagalvosiu
apie riešuto spalvą,
kai skauda galvą.
Ir nekovosiu.
 
Vien už spalvą tau skrynelę dovanosiu,
perlais nusagstytą –
turi ji ir išorę, ir vidų
nepavydų.
Kiek joje napolendorų!
Net nepadoru.
 
O ten ne paraku man kvepia.
Ir ne kanapėm.
Bet nuo manęs ji slepia
graži kaip lapė.
 
Vien ten esmė ir pasaulis,
kur nėra sielai apgaulės.
Kiekviena šitai turi,
bet nei viena nepažiūri.
 
O tave, kursai mane seki
ir smerki,
aprašysiu
ir paprašysiu:
jau mane amnestuok,
ką paėmei, atiduok.
Tik nežinau, ar iš tavęs imsiu.
Ir nenurimsiu.
 
 
2017 m. vasaris