- Kraukit pinigus į maišelius, staigiai! Arba razpirdolinsiu jus visus načiort, ką, gal netikit? Man nesunku pribaigti jus visus! - rėkė Nijolė, iškėlusi granatą, ir vis tampė už rankovės Akvilę, kad ir ji sakytų ką nors.
- Jo, davai kraukit pinigus. Girdėjot, ką sakė? Greitai kraukit... - drebančiu balsu lemeno Akvilė. Jos balsas nė iš tolo nebuvo toks agresyvus ir užtikrintas, kaip Nijolės. „Blemba, ir kur aš pakliuvau“, sielojosi pagrobtoji mergina.

Parduotuvės darbuotojai, drebėdami iš baimės, karštligiškai krovė pinigus iš kasų į maišelius, o pirkėjai gulėjo sukritę ant grindų ir bijojo kuo nors atkreipti šių komiškų, dvi galvas į vienas kalgotkes sukišusių užpuolikių dėmesį. Situacija būtų komiška, jeigu nebūtų tragikomiška.

Ir visame šitame kipiše nepasimetė tik Valera - didelis, storas, žilas ir iš pažiūros nerangus reagavimo darbuotojas, per pilvą nesusegantis savo geltonos liemenės. Užpuolikės jo nematė, nes jis buvo kiek šone, užstotas lentynų su minkštais žaislais. Apsaugininkas greit suprato, kuri iš dviejų moteriškių yra lyderė. Ir nutarė veikti nieko nelaukdamas: Atsispyręs nuo knygų stendo, Valera pašoko į orą, atliko meistrišką kūlverstį ir peršokęs lentyną su minkštais žaislais, netikėtai iš oro kaip vanagas tarsi sparnais plėvesuojančia geltona liemene netikėtai užpuolė šias dvi damas su galvomis kalgotkėse, ir iš viršaus kirto su koja Nilkai per kairį petį.

Smūgis iš kerzo buvo stiprus ir netikėtas. Nilka ir Akvilė, vienijamos bendrų ant galvų užmautų kalgotkių, krito ant žemės. Parduotuvės pirkėjai džiaugsmingai pašoko ant kojų, o personalas vėl ėmė ploti:

- Minkštutį į prezidentus! Super smūgis!
- Susprogdinsiu, padla! Va dabar tai jums visiems pipiec! - pradėjo šaukti gulėdama Nijolė, pakėlusi granatą, bet geriau įsižiūrėjusi į su kerzu jos kaklą prie žemės prispaudusį diedą, staiga nutilo...

- Valera? - staiga nustebusi suakmenėjo Nijolė ir lėtai nuleido ranką su granata.

Valera pasilenkęs staigiu judesiu praplėšė kalgotkę ant Nijolės galvos, ir... Net išbalo, lėtai atsistojęs nuleido rankas. Parduotuvės darbuotojai nustebo - pirmą kartą matė Valerą tokį sutrikusį, nors jis visada veikdavo ryžtingai kaip samurajus.

- Ni... Nilka...? - tesugebėjo išlementi minkštutis.
- Čia tu? Negali būti... Čia rimtai tu?
- Taip taip, čia aš... Nesitikėjai? Aš tai irgi nelabai...
- Tu ką, apsaugoj? Kai tave palikau, tu buhalteriu dirbai... Ir be ūsų buvai... Ir kūdesnis...
- Nuo tada kai tu mane palikai, daug laiko praėjo... Labai daug.
- Žinau... O kaip Armandas su Karina? Jiems viskas gerai?
- O koks tau... Koks tau skirtumas, padla? Vaikais susirūpinai? Negali būti!

Nilkos balsas pradějo drebėti, akyse sužvilgo ašaros:

- Na, jie juk mano vaikai... Kaip jiems sekasi? Jie gi jau lyg ir turėjo baigti mokyklą?

Valera net išraudo iš pykčio ir visas sudrebėjo. Parduotuvės darbuotojai ir pirkėjai, tylėdami ir net apvaliomis iš nustebimo akimis, stebėjo šią absoliučiai netikėtą melodramą.

- Ach, tavo vaikai? Tavo vaikai, kale? Tai ko tu jų neauginai, jeigu tavo vaikai! Nepergyvenk - mokyklą jau baigė, ir labai gerais pažymiais, beje. Ir jie ne tavo vaikai! Aš juos užauginau vienas, supranti? Meluodavau jiems, kad motina mirusi, kad tik jie nesužinotų, kaip viskas buvo iš tikrųjų!
- Valera, paklausyk...
- Man paklausyt? Tai čia tu paklausyk! Neišsisuksi dabar, suka, tave garantuotai pasodins, ir aš garantuoju tau, kad taip ir bus! Pareigūnai jau važiuoja, o aš pasistengsiu, kad nepabėgtum. Atsiimsi pagal nuopelnus!
- Oi ne ne, nereikia manęs sodinti! - Nilka persigandusi suspurdėjo, bet Valera koją ant jos kaklo laikė tvirtai, - Valera, na būk tu žmogus! Juk tu nieko nepamiršai... Atsimeni kaip jaunystėj iki vestuvių draugavom? Aš buvau barmenė, o tu buhalteris... Dar dainą tau vis dainuodavau, „Buhalter, mily moj buhalter“, atsimeni?
- Kokia tu vis dėlto gnida... Ką tu čia tikesi paveikti, mane? Po visko, ką pridirbai? Ką padarei ir man, ir Armandui, ir Karinai? Ne, viskas! Dar nekalbant apie kitus dalykus, kuriuos esi pridirbusi... Sėdėsi, gražuole, ilgai sėdėsi! Aš buvau tavo vyras... Kažkada. Bet dabar aš tave pasodinsiu, ir man dzin, kad tu mano vaikus pagimdei! Teisingumas pirmoj vietoj.

Valera jau tempė už kalgotkių besipriešinančią Nilką ir ramiai paklūstančią Akvilę link apsaugos kambariuko, bet tuo metu išgirdo iš už nugaros parduotuvės apsaugininkės Zosės balsą:

- Minkštuti, atsargiai!

Valera staiga atsisuko, ir paskutinę sekundę spejo ranka pagriebti pagalį, su kuriuo vienas iš surakintų girtų pacanų takėsi trenkti Valerai per galvą. Kol diedas aiškinosi santykius su buvusia (tiksliau, vis dar esama) savo žmona, girti vienais antrankiais surakinti bernai atsikėlė ir vėl pradějo bušavoti - vienas bandė trenkti Valerai per galvą, o su kitu dabar galynėjosi akiniuota ir smulki apsaugininkė Zosė. Apsaugininkė meistrišku kairės rankos smūgiu išmušė kažkokį nusmailintą metalo gabalą chuliganui iš rankos, bet jis tuojau pat pastvėrė pusiau nudaužtą šampano butelį ir laikydamas už kaklelio, pradėjo švaistytis aštria dantyto stiklo briauna palei Zosės gerklę. Tuo tarpu jo draugelis užsimojo pagaliu trenkti minkštučiui antrą kartą...

Valera ilgai nelaukė - stvėrė Zosę už rankos, ir sušuko:

- Zoska, davai darom dvigubą žaibą! Pasiruošk! Vienas, du, trys!!!

Sulig „trys“ Valera ir Zosė sinchroniškai pašoko į viršų, persivertė ore ir vienu metu žiebė iš kojos abiems chuliganams - Valera iš kerzo su metalu viduje, o Zosė iš smailaus kabluko (abiems girtiems pacanams tikrai turėjo būti saldu). Ir tikrai buvo saldu - vaikinai vėl perskrido parduotuvės salę, ir įkrito ledų šaldytuvą. Dejuodami iškišo galvas - abu buvo nuo galvos iki kojų išsimozoję ledais.

- Atauškit, gražuoliai, - nusijuokė Zoselė, ir pasitaisė savo senamadiškus akinius storais stiklais.

Tuo metu prie parduotuvės prilėkė policijos pareigūnai. Valera apsidairė - o Nilkos tai nė kvapo! Kaip nelaiku atsičiuchino tie pacanai...

- Kur Nilka su ta mergiote? - minkštutis puolė prie durų ir pamatė, kaip jos skubiai sėdasi į automobilį, - jomajo, prazevojau! Jedrištvajurogės! Pareigūnai, ten dar dvi bėga, su mašina! Pas vieną yra granata! Bandė apiplėšti parduotuvę! - Valera šaukdamas išpuolė į lauką. Policija, pamačiusi Nijolės rankoje granatą ir kalgotkėmis aptrauktas galvas, puolė vytis bėgles.

***

... Minkštutis ilgai sėdėjo parduotuvėje nuleidęs galvą, kol atvažiavo dar vienas policijos ekipažas ir išsivežė tuos du girtus išdykėlius, išsivoliojusius leduose. Apsaugininkė Zosė priėjo prie Valeros, ir uždėjo ranką ant peties:

- Nepergyvenk, tu padarei viską, ką galėjai. Tu labai daug padarei - be tavęs aš nebūčiau viena susitvarkiusi su ta šobla. O tu gi vis dėlto pas mus kaip samurajus.
- Gal ir taip... Bet ta suka pabėgo! Po tiek metų pakliuvo man į nagus, ir aš ją paleidau!
- Na, niekas nekaltas, kad tuo metu dar ir tie du vėl pradėjo kelti triukšmą. Juk nepersiplėši... O galėjo baigtis blogai... Tas nevisprotis su pagaliu galėjo tave užmušti.

Valera sunkiai atsiduso:

- Ačiū tau. Laiku pasakei, kad jis puola... Susitvarkėm gerai, bet va tos sukos nereikėjo paleisti. Prašikau grynai, negaliu sau atleisti.
- Nieko neprašikai, ji anksčiau ar vėliau įklius, matosi gi kokia - granata, parduotuvę bando apiplėšti... Paklius ji, tokie įkliūna anksčiau ar vėliau. O tu nekaltas, kad šiandien tų lochų buvo tiek daug.
- Gal tu ir teisi.

Pakalbėjęs su Zose, Valera atsistojo, pasitaisė per pilvą nesusisegančią geltoną liemenę, ir nuėjo į tualetą - būtinai turėjo nueiti. Reikalas buvo tame, kad per visą šį kipišą Valera valdė situaciją su šlapiais trusikais, ir diedas tik džiaugėsi, kad per šurmulį ir muštynes niekas to nepastebėjo. Situacija su trusikais buvo nelabai maloni, bet paties Valeros kaltės joje buvo labai nedaug.

Prieš atvažiuodamas į muštynes parduotuvėje, Valera buvo užsnūdęs apsaugos automobilyje. Naktį jis miegojo prastai, dieną daug važinėjo po suveikimus - taigi, minkštutis samurajus neišlaikė. Užmigęs susapnavo nelabai padorų sapną, kuris lengvai galėjo patekti į S raide pažymėtų filmų kategoriją, jeigu tik Valera būtų turėjęs Švenčionėlių aukštųjų technologijų centre sukurtą smegenų bangų konverterį, galintį sapnus ir smegenyse vaizduotės sukurtus vaizdinius konvertuoti . avi failų pavidalu. Kadangi šie kompiuterio priedai buvo dar tik bandomi Švenčionėliuose ir nepaleisti į masinę gamybą, minkštutis tokio įrenginio neturėjo. Bet sapnas realizavosi kitokiu, skystesniu pavidalu, ir dėl to Valeros negalima kaltinti, nes šis malonus, bet asmeniniame gyvenime ne pats sėkmingiausias dėdulė jau ilgus metus gyveno vienas.

Minkštučiui miegant ir sapnuojant tam tikrą nelabai padorų veiksmą, kurio diedas jau neturėjo gerą dešimtmetį, suveikė gamta... Dėdulė pabudo. „Jomajo“, nusikeikė minkštutis suprates, kad į jo apatinius kai kas teka. Pojūtis gal biologiškai ir buvo malonus, bet vis tiek nefaina. Šoko iš mašinos, norėjo lėkti į netoliese esančios degalinės tualetą susitvarkyti, bet tuo metu... Suskambo telefonas. Valerai buvo pasakyta kuo greičiau važiuoti į užpuolimą parduotuvėje.

- Gerai, važiuoju, - atsakė minkštutis, - Nu blyn... - dar pridėjo, jau sėsdamas į automobilį. Šlapias jausmas kelnėse buvo tikrai ne pats maloniausias, bet ką padarysi - darbas pirmoje vietoje. Samurajus Valera įjungė oranžinius švyturėlius, ir nulėkė įparduotuvę daryti tvarkos...

Ir dabar diedui jau tikrai reikėjo susitvarkyti - šitaip toliau važiuoti jis negalėjo. Nuėjęs į parduotuvės tualetą, minkštutis nusimovė trusikus, bet jokių kitų, aišku, nebeturėjo. „Teks pabūti be trusikų“, nusprendė dėdulė, ir apsišluostęs servetėlėmis, apsimovė kelnes ant nuogo užpakalio, susivarstė kerzus, o sudergtus trusikus nutarė suplėšyti ir išmesti. Nusiplovęs rankas, Valera nusišluostęs apmėtė trusikų skiautes šiukšliadėžėje popieriniais rankšluosčiais - kad nesimatytų. Dar nutarė pasigražinti: susiglostė prieš veidrodį per muštynes susivėlusius plaukus, pasiglostė ūsus, popieriumi pavalė kerzus, pasitaisė geltoną liemenę ir rimtai bei oriai išlepečkojo iš tualeto. Ant kriauklės krašto liko minkštučio pamiršta išmesti priekinė trusikų dalis - būtent ta, kur buvo daugiausiai gleivėto balkšvo skysčio.

- Na ką, aš jau važiuosiu, - tarė minkštutis Zosei.
- Iki malonaus. Lauksim tavęs, mes gi čia be minkštučio niekaip, - Zosei net akiniai žybtelėjo.
- Na, tu irgi labai gerai pasirodei. Sėkmės! Iki greito, - Valera pakėlė ranką, ir apsisukęs nuėjo link parduotuvės durų. Zosė net nuraudo - pirmą kartą, pirmą kartą nuo tada, kai pradėjo dirbti šioje parduotuvėje ir susipažino su Valera, jis jai pasakė pagiriamąjį žodį! Ji net apsvaigo ir vos išsilaikė ant kojų. Vieniša moteriškė akimis nulydėjo pro duris išeinančio Valeros didelę ir storą figūrą, o širdis blaškėsi krūtinėje, kaip paukštis narve.

Išėjęs į lauką, Valera sutiko nediduką ir smulkų pardavėją Evaldą, rūkantį prie durų. Evaldas dėdulės paklausė:

- Valera, klausyk. Noriu tavęs kai ko paklausti.
- Nuuuuu, ir ko gi? - Valera sustojo.
- Žinai, tu pas mus dažnai atvažiuoji. Visą laiką taip afigenai susitvarkai... Aš tiesiog šoke. Kaip? Kaip įmanoma? Aš irgi taip norėčiau, bet... Nesugebėsiu. Ką tu valgai, kad visa tai sugebi?

Valera nusijuokė. Po to paplojo vaikinui per petį ir tarė:

- Sugebėtum. Sugebėtų kiekvienas, jeigu tik labai norėtų. Patikėk manimi.
- Kiekvienas?
- Taip, kiekvienas. Nes jeigu žmogus labai nori - jis ras kelią. Užsidarys durys - eis per langą, bet praeis.
- Ne visi taip gali. Ne visi gimė tokie...
- Vaikine, aš irgi negimiau kažkoks „toks“. Žmonės - protingi padarai, ir daug ką gyvenime jie gali pasidaryti patys. Didžiąją dalį savo gyvenimo.
- Tai herojais negimstama?
- Ne, vaikine, negimstama. Jeigu nori būti herojumi - tiesiog būk. Paprasta kaip du kart du. Ir kartu beprotiškai sunku... Kelias ilgas ir sunkus. Bet jeigu tikrai nori, nieko nėra neįmanomo. Tada padeda ir pats Dievas.

Efka nustebęs spoksojo į Valerą, po to nepatikliai išlemeno:

- Netgi Dievas? Nu jo... Gal...
- Ne „nu jo gal“, o tikrai taip. Pagalvok apie tai! Ir iki, man jau reikia važiuoti, - Valera paspaudė vaikinui ranką, ir išsitraukė iš kišenės telefoną, kuris jau vėl skambėjo. Eidamas link automobilio minkštutis kažką trumpai pakalbėjo, o po to atsisėdo į mašiną ir nulėkė į naktį, įsijungęs oranžinius švyturėlius - vėl į kokį nors suveikimą. Evaldas užgesino cigaretę ir susimąstęs nuėjo atgal į parduotuvę.

Parduotuvėje tuo metu vyko tvarkymasis - apie pirkėjų aptarnavimą negalėjo būti ir kalbos, nes reikėjo sustatyti per muštynes išvartytas lentynas ir sudėlioti prekes, o sugadintas - išmesti. Be to, parduotuvės darbo laikas jau ėjo į pabaigą, ir vis tiek jau greit reikėjo užsidarinėti. Kol pardavėjai tvarkėsi, Zosė užrakino parduotuvės duris ir ilgai žiūrėjo į savo atspindį durų stikle. Taip, ji tikrai neatrodo taip gerai, kaip galėtų. Turėtų būti gėda būnant tik 42 metų taip atrodyti, kai kitos ir būdamos pensininkės atrodo žymiai geriau, negu ji. Per dideli akiniai, nemadinga šukuosena, netvarkingi dantys ir amžinai liūdna veido išraiška. „Pradžiai reikia bent dantis susitvarkyti, ir pakeisti akinius“, nusprendė moteriškė. Ir keistis ji pradės ne nuo kitos savaitės, o jau rytoj!

Per nuolaužas ir išvartytas prekes priėjusi prie kasų, apsaugininkė norėjo trumpam prisėsti ant kėdės, bet nepastebėjo ant kėdės nukritusio varžtelio (matyt, iš kažkurios lentynos), pavojingai stovinčio smaigaliu į viršų. Zoska klestelėjo visu svoriu, ir... Pašoko vos ne iki lubų!

- Aaaaaaa!!! Bleeeeeembaaaaa!!! - spiegė apsaugininkė. Efka, šalia jos šlavęs grindis, irgi vos nepašoko iki lubų iš išgąsčio.
- Kas atsitiko? Blyn, išgąsdinai!
- Įsidūriau į kažką! Šūdaaaaas!!!
- Tai tu gal eik pasižiūrėk, kas ten, dar neduok Dieve užkrės, - pasakė sunerimusi viena iš pardavėjų. Bet Zosė jau ir taip bėgte varė į WC, pakelui vos nenugriaudama parduotuvės vedėjos.

- Zose, gal gali padėti... Vajetau, kas čia buvo? - nustebo išsipusčiusi vedėja, kai apsaugininkė pralėkė kaip vėjas ir trenkė tualeto durimis.
- Atsisėdo ant kažko, nesėkmingai įsidūrė, - su dviprasmiška šypsenėle pasakė viena iš darbuotojų.
- Aaaaaa, vat kaip... Na nieko, ne ji pirma, ir ne paskutinė - nusijuokė vedėja, - visoms taip buvo, su tais pradūrimais. Na... Beveik visoms.

Bet Zoskai tuo metu buvo nelabai juokinga. Atsisėdusi ant unitazo dangčio, apsaugininkė nusimovė trusikus ir pamatė, kad varžtelis sulindo į šlaunies mėsytę visai netoli kirkšnies - tai dar gerai, kad negiliai, nepasiekė jokių svarbesnių kraujagyslių. Drebančiomis rankomis Zosė ištraukė varžtelį, ir karštligiškai pradėjo dairytis, kuo nuvalyti gana stipriai tekantį kraują. Ant kriauklės krašto gulėjo kažkoks skudurėlis, ir apsaugininkė jį pastvėrė, iš išgąsčio net nepastebėjusi, kad jis kažkoks drėgnas ir glitus.

Zosė skudurėliu bandė valytis kraują, bet gleivėta ir slidi Valeros trusikų skiautė slystelėjo per šlaunį, ir... Kartu su apsaugininkės pirštu sulindo kažkur giliai! Skausmas buvo dar stipresnis nei atsisėdus ant varžtelio, staigus ir netikėtas. Zoska jau net nepajėgė rėkti - tik išvertė akis, išsižiojo ir keliolikai sekundžių susitingo tokioje išraiškoje. Po to lėtai ištraukė pirštą...

Pirštas buvo sulindęs į tą pačią slaptą vietą, kur Zosės gyvenime nė karto nebuvo pabuvojęs joks svetimkūnis. Sunkėsi kraujas, skudurėlis buvo kruvinas, viduje nemaloniai maudė. Geriau apžiūrėjusi skudurėlį apsaugininkė pastebėjo, kad jis išteptas kažkokiu balkšvu gličiu skysčiu, ir pasišlykštėjusi numetė. „Kažkokie snargliai... Matyt, kažkas išsišnypštė nosį“, pagalvojo moteriškė, ir pradėjo plauti sužeistą vietą vandeniu iš po krano.

Po to, praėjus kraujavimui, nuėjusi į apsaugos kambarėlį ir pradezinfekavusi varžtelio sužeistą vietą, Zoska kelias minutes sėdėjo suspaudusi kojas. Skausmas dar nebuvo praėjęs, bet labiausiai moteriškę neramino ne tai. Kieno tie snargliai ant skudurėlio? O jeigu kokio nors alkoholiko, ir dabar ją kuo nors užkrės? Kaip juos iš ten iškrapštyti, moteriškė nelabai įsivaizdavo. Buvo nebuvo kada nerimauti - darbo laikas baigėsi, laikas eiti namo.

Susirinkusi savo daiktus, Zosė išėjo iš apsaugos kambarėlio, ir kaktomuša susitiko su parduotuvės vedėja.

- Nu, Zosele, tai kas ten buvo? Jau turbūt nekaltybę praradai? Gyvensi? - riebiai pajuokavo vedėja.
- Taip taip, praradau, net nesulaukusi savo išrinktojo, - dirbtinai juokdamasi, prikolu į prikolą atsakė apsaugininkė.

Abi moteriškės nusikvatojo, tarsi labai supratusios viena kitos humorą, o Zoselė tuo metu pagalvojo: „žinotų ji, kad čia joks ne bajeris... „. Ir tuo pat metu pilvą suspaudė nerimas - „kas bus nuo šitų snarglių, neaišku kieno? Siaubas, negi susirgsiu?"