Dobilėls
Užsimerks į jusdam
Ves pavasarens kvaps,
Glosčio dobilą žiedo –
Ją lapa šilde man.
Ir jeigo ne ta audr,
Tikriaus būč viso
Mielo dieno prasedėjs
Mąstydam api laimė,
Kurio besemdam su
Vanden iš šuline netyč
Pamečio ir niekep
Neberado.
O naktim sedėdam
Pri auksinių žibure
Liepsnų vaideno,
Kad aš pat es laime.
Vienintelės sąžinės
Nepavyka apmonėt –
Jenai visko žina,
Jenai visko žina.