Norėjau dainuoti dainas vien tik tau,
bet kartą pabandęs, iškart supratau:
tikrai kitokių reikia imtis menų,
tu puikiai gyvensi be mano dainų.

Norėjau tapyti tave kaip matau
ir padovanoti šį piešinį tau,
bet kartą pabandęs, gavau nevilties,
tu ištarei: „Moki ką piešt be katės?“

Norėčiau sukurti tau aibę eilių,
bet to padaryti tikrai negaliu.
Negims įžymybė, leidyklų ne ruošk,
nėra įkvėpimo, nors tu mane drožk.

Parsinešiau kartą gėlių iš laukų,
kad būtų namie ir gražu ir jauku –
tu sušaukei garsiai, nors buvo tylu:
„Iš kur atsirado namie mašalų? “

Aš myliu tave, o tu myli mane
ir viskas pas mus kuo puikiausiai... A ne?
Mes trisdešimt metų gyvenam kartu,
kodėl aš tave taip retai suprantu?