Tu nežinai
kuo kvepia jazminai.
Ir aš nežinojau,
kol nepasiklojau –
baltą patalą
kaip pūkas.
Kaip rūkas.
Man degtinė ima amą.
Tokį žemą!
Tarsi žemė ji mane mokina.
Išnokina.
Mūsų žemė irgi turi vertę,
savo kertę.
Gal todėl mane ir amnestuosi,
kurs teisėsaugai nepasiduosi.
Bet vis tiek padėsi ginklą, niekše,
ieškai.
Ir randi mane kiekvieną naktį,
ir ikšiol nenori pasikarti.
___________________
Aš tai iki šiol labai norėjau,
kol galėjau.
_________
____________
Net ir keista –
saulė iš rytų užkaista.
Lietų ir snaiges į žemę meta.
Kas metai.
_________
Visą laiką būsiu vakarinis,
ir rytinis.
_______
Net ir žodžių man pritrūksta,
tarsi dūmas jie išrūksta.
Bet sugrįžta nakčiai įpusėjus,
niekše, tau jų nenuspėjus.
Tavo reikalai nerūpi,
tik upė,
kurioje mačiau kaip šneka
apie virš vandens plaštakę.
Jos dar ir mane pašiepia,
bet nieko,
nebijančios „grieko“.

 
Vilniuje, 2017.II.19