Aš ėjau gatve ir pamačiau žmogų.
Seną, pražilusį, pavargusį.
Jis sėdėjo baloje.
Jis buvo šlapias, sušalęs, sugrubęs.
Pravažiuojantys automobiliai drabstė jį purvais.
O jis sėdėjo baloje.
Aš priėjau ir paklausiau :
- Kodėl ?
Ir jis atsakė :
- Aš sėdžiu baloje.
Aš šlapias, purvinas, man šalta.
Pravažiuojančios mašinos drabsto mane puvais.
O aš sėdžiu baloje.
Praeinantys žmonės man sako –
Ko tu čia sėdi ? Kelkis ir eik.
Kartais aš paklausau žmonių.
Atsikeliu ir einu.
Tačiau, kai aš nusivalau purvus.
Kai saulė išdžiovina mano drabužius.
Aš pajuntu, kad kažkas ne taip.
Kuo toliau aš einu,
Tuo labiau į mano galvą smelkiasi mintys –
Kas laukia manęs ateity ?
Ar kelyje aš nesurasiu dar drėgnesnės miglos ?
Aš sustoju, apsigręžiu ir einu atgal.
Aš vėl sėduosi į savo balą.
Vanduo įsigeria į mano drabužius.
Pravažiuojantys automobiliai drabsto mane purvais.
O aš sėdžiu baloje.
Aš bijau palikti savo balą.

Aš nuėjau.
Retkarčiais sustodavau ir atsigręždavau.
Jis sėdėjo.
Jo blausios akys žvelgė į praeinančius.
Jo rankos drebėjo.
Jo lūpos be perstojo kartojo :
- Bijau.