Žiema – koks keistas metas būt vaiku –
Suspindęs sniegas grindžia baltumu gatves.
Užkimęs vėjas šniokščia ir dainuoja tarp langų
Liūdnas, jau iš mados išėjusias dainas.

Kažkur toli laiptinėse gitaros nykiai groja,
Sušalę pirštai nebe taip švelniai užkalbina stygas,
O tu sustoji, paklausai ir vėl žygiuoji
Gyvenimu, palikdama kitiems mintis – tegul atranda jas...

Už lango, pro kurį žiūri, užlietas miestas
Juodu, kai kur šviesėjančiu žiemos tušu.
Pabeldė į duris nykumas, svečias nepakviestas,
Įleidi kambarin, lydėdama liūdnu žvilgsniu.

- Toks metas, liūdna, ką darysi, -
Atsikvepi, tari užkimusiu balsu.
Ne tau vienai sunku – žiemos juk neišvysi.
Priprasi – koks tad keistas metas būt vaiku...