Žmogus lyg mažas vaikas,
Taip išsiilgęs meilės, šilumos,
Išgirdęs žodį lauktą,
Ištirpsta tarsi vaškas
Ugnyje liepsnos.
Pasikelia nuo žemės,
Besvoris lengvas lyg pūkas pienės
Sklando žydinčioj lankoj.
Atrodo, kad gyvenimas
Vėl dovanoja žiburį
Papilkusioj rudens dienoj.
Sublizgo akys, ašara riedėjo,
Toks lauktas buvo žodis tas.
Nejaugi tiek nedaug jam tereikėjo
Ir baltos burės vėlei skriejo per marias.