šiandien pajutus neeilinį įkvėpimą,
nuo pačio ryto šurmuliuoju po namus –
atrodo, pačios rankos darbo imas
virtuvėj suktis, kepti pyragus...

sukuos kaip bitė,
dūzgiu kaip pašėlus
ir joks darbelis man ne per sunkus.
... maniškis šypsosi į ūsą, –
„ir kas tau užaugino tuos sparnus?“

o viskas paprasta...
juk tu dar vakar,
skubėdamas po darbo į namus,
priskynei pievoj man
rausvų aguonų puokštę –

ją įteikei,
bučiuodamas į skruostą,
paglostęs mano virpančius pečius,
ir tylomis lyg priesaiką tarei –
jos gražios, padabins namus,
bet tiktai tu gėlė gražiausia,
papuošus mano bėgančius metus...

širdis lengva plasnoja,
tavam glėby aš pradingau...
už tuos žodžius,
už tą aguonų puokštę
pasauly mano nieko nėr brangiau...