Kur dartės Barzdzūnų sodzus, gyventa bagoto žmogaus, katrį visi vadzino ponu, ba jis turėj daug žamės. Jo budynkai buvo netoli ažaro. Po pono smercies ūkį savo valion perėmė sūnus, katras buvo labai bajavas. Visom mergom jis pasdaboj. Žinia, gražus, bagotas, pasrėdis, o ir žodzo kišanėn neieškoj. Ale jis niekap pacos negalėj išsirinkc.
 Vienų vasaros povakarį nuvėjo ponaicis in ažarėlį prauscis. Išsiprausis sėdos an kranto ir užsimislino. Cik  girdzi: taukšč pataukšč, taukšč pataukšč... Priajis arcau ragi: an liepto žlugtų velėja mergelė: plaukai ilgi juodzi net blizga, veidas šviesus, o kap glesterėj žalsvai mėlynom akim, tai ir amų ponu atėmė: stovėj pasciris ir nei žodzo neišlemeno. Tai paci pana užšnekino. Ir kalbos rados iki išnaktų.
  Nuog to roz ponaicis neteko spakainybės. Niekuom negalėj užsimc – cik vakaro laukė. Supratis, kad  be jos gyvenc negali, sako:
  –Žaninamės. Rozu gyvenkim.
  –Gerai. Ale šiūbo neimsim, kap rasis vaikai, jų nekrikščysim, o pats barzdos nesiskusi.
  Ponas būt ir dūšų pacam velniu pažadėjis, bile cik tų panų turėtų. Tep jis parsivedė pacų. Moma gyvon galvon rėkė:
  –Kap ca nesusvinčiavojį gyvensit!
  Ale ponas nei dabon neėmė, kų ty joj šneka. Veseilios nedarė: tep suvej ir gyvena. O marci –  logadna, krepka, liucka. Niekam blogo žodzo nepasakis, bet kokis darbas jos rankose cirpte cirpo, o apie grožį – nėr ko nei šnekėc. Moteros pavydėj, o vyrai, jei netyčia jų suscikdavo, tai kepurės kaušalį net an akių užsivoždavo, kad cik jos neparegėc, ba katras nor akies krašteliu glesterėj, tas ramybės neturėj: jei galo negavo, tai valkiojos apgušis kap dūšia be vietos. Visi šnekėj, kad ponas laumį parsivedė.
 Po metų šaimyna suslaukė sūnaus, o po kitų – dukralės. Rodzias, laimės paukštė pas juos apsigyveno. Viskas gerai ainas: ūkė pelnų neša, vaikai auga kap an mielių. Bernaicis sveikas, drūtas vis prieg tėvo laikos: ca maišų palaikis, ty lotelį atįs – cikras tėvo pamačis. O dukralė – trūksta žodzų jos grožu apsakyc: veidelis skaistus, baltas, akelės žalsvai žydros, rodzas – ažaran dangus paskindis, plaukucai gelsvai rusvi, saulai šviecanc auksu blizga. Nu kų jau žvitri, linksma: cik stirikinėja, kap paukštukas ūlba, o tėvo kaklų kap apsiveja rankelėm, tai tam net širdzis apsala. Povakarėm paci net ir prieg pagelno oro vesdavos vaikus ažaran maudzycis. O ciej plaukioj, nardė kap ancūtės.
  Pono šaimynoj viskas ainas kap sviestu patepta. Ale sodzun toli gražu iki gerai: vieno karvė išputo, kito vištelius varnos išnešoj, tracam kokia tai kvaraba pripuolė. Pradėj visi kap būgnan mušč: ,,Ca visas bėdas užtraukė ponas su savo stvarainiu! Negana, kad pacys be šliūbo gyvena, spaviedzin neina, ale ir vaikus nekrikštais laiko. Ponas apžėlė kap baronas, barzdos neskuta. Kur tai macyta?!“
  Pono jau kitap nevadzino kap: ,,Barzdzūnas“. Kur cik nugriebį jo momų bobos kap peiliu grizino:
   –Noj in kų tas tavo sūnus dartės panašus?! Barzdu galėc aslų šluojat?!
   –Ar Dzievo nesbijai anūkų neapkrikščinus?! Daryk tu kokių rodų! –  zaunino visos.
  Vienų tep roz, prieš būlbakasį, ponai išvažavo in miestų apsipirkc. Bobom, rodzias, gerasnio čėso jau nei neraikėj. Sulėkė kap varnos iš viso sodzaus ir prispyrė momų vaikus krikšcyc. Grait apsisuko: pagatavino padvadų, nuvežė vaikus in bažnyčių, apkrikšcino, davė cukerkų ir prigrasė tėvam neprastarc.
  Buvo gražos rudenio dzienos būlbakasiu. Tųdzien, dar už saulės laidos,  pabaigtuvės buvo ir pas ponų. Surinkus kašikus paci nusiskubino namo, pasgriebė abrūzų ir šūkterus saviškiu, kad su vaikais aina prauscis, nusiskubino prieg ažaro. Nusmetį rūbus, nulėkė an liepto ir nėrė –  ale jau nei vienas neišnėrė.
  Suvežis būlbas atej ir ponas prauscis. Žūro: rūbai sumesci, o nei vaikų, nei pacos niekur nemacyc. Pradėjo šaukc – niekur nei dūko, nei zvūko. Topterėj ponu baisi mislis: ,,Nuskindo!“ Pradėj rėkc, šaukcis pagelbos. Sulėkė žmonys, šoko ieškoc ir su valcim, ir su cinklais, ir su šatrom ir su kanabėkais. Ieškoj iki išnaktų, ale patamsin nieko nerado. Ponas per nakc nestraukė nuog ažaro, rėkė, plaukus rovės. Cik prašvitus, vėl visi susrinko. Plaukdami vacim kanabėku užkabino ir ištraukė mergaitį, o po tam ir bernaicį. Vaikai buvo lyg tai surišci, apvyci žolėm, maurais. Kad ir kiek ieškoj – pacos niekur nerado. Ponas vaikus parsinešė namo ir pakavoj sodi. Apkabinis kapelius neskėlė per nakc. Ryti ir jį rado negyvų: macyc, sopulio neatlaikė širdzis. Nabagų pakavoj prieg vaikų. Kaimo žmonys pastatė kryžų, klebonas pašvencino – gi krikščionys guli!
 Ale, kas dėjos po tam. Kap cik vakaras, visam sodzun nuog ažaro girdėc gūdus šauksmas, srūbavimas:
   –Barzdzūūnai! Ūū! Bardzūūnai! Grųųžyk  vaikucuus!
    Šitep net ir dartės kožnų rudenį, žiemų. O kap ateina pavasaris:
    –Poons mirė, poons mirė!
    –Kuoks, kuoks?
    –Barrdzūnas, Barrdzūnas.
    O rozais net graso, gųzdzina:
    –Barrzdzūnai, Barrzdūnai, grųžyk vaikelius!  
   Tep sodzu prigij vardas ,,Barzdzūnai“. Moteros rokuoja, kad laumė ca negali apsispakajyc, o vyrai šaipos iš bobų, kad jom pelėdos ir varlės strokus invarė. Dartės ažaro kraštas jau užajis žolėm, krūmais. Rudenį būna pribarscyta raudonų poterkų. Tep laumė vilioja savo vaikucus, cikis, kad jiej kadu nor ateis. Neatpažįdama savų, o mažne keršydama, gaudo ir svecimus: ne vienam  čabatukų,  bocikucį, kaliošukų numovė. Saulai laidzancis ne cik vaikai lakia iš raisto, ale ir suaugį mauna kiek cik gali, ba kožnam šurpas per skūrų aina!