Gamta mums pašykštėjo deimantų ir aukso.
Bet galime gyventi ir be jų.
Užtai šią brangią žemę laistome
kiekvienas savo prakaitu, krauju.
 
Mes mylim dainą, giesmę ir svajonę,
kalvas ir ežerus, upes, miškus.
Įamžinusį būrus Kristijoną,
mokyklos suole sėdinčius vaikus.
 
Senokai iškovojome mes laisvę.
Išėjome ją gavę iš krantų.
O partijų gausa! Gal virsime kaliausėmis
senoj Europoj tarp senų tautų?
 
Juk galim susigniaužt į tvirtą saują. –
Mažų tautų vienintelė būtis. –
Uždegsim darbu savo saulę,
Nušvis taip laukta ateitis.
 
Ir daug ko, daug ko mes norėtume,
svarbiausia, tai gyvenimo taikaus. - - -
Iš paukščio skrydžio pažvelgiau į Lietuvą
ir ja patenkintas likau.