Pats sau šitaip taręs dar nebuvau:  
   – Taip, Pranuci, taip... Kuo daugiau senatvės, tuo daugiau ir lopšio.
   Nelengva suvokti, kad, oi, koks nedėkingas toks savęs užimtumas. Netgi nerandi žodžio, kuriuo galėtume tokį save išsakyti. Ir aš štai, parašęs „užimtumas“, ir be redaktoriaus suvokiu, kad tai neatitinka savijautai, tai makalynei, sąjūdžiui savyje, tam bevardžiui reiškiniui, kuris godus, nepatenkintas mala ir mala tavimi kaip girnos grūdus, o miltai nebyra. Jų kaip nėra, taip nėra.
    Ko reikia, kad toks procesas liautųsi? Karietos? Ot, pravažiuotų žaižaruojanti, kibirkščiuojanti, spjaudanti ugnimi,  išdegintų viską kad ir iki lazdos ir argi – neužtenka? Greitai ir jos nereikės. Krūtinėje dega, kūnas karščiuoja, smilkiniuose tvinksi. Noriu būti vienas.  Visiškai vienas. Tačiau dabar žinau, kad taip niekuomet nebus. Kaip, beje, ir nebuvo. Arba esi vienas, bet tuomet kaip Dievas – esi visur. Vienatvė yra melas. Gal netgi šlykštesnio pavidalo, kadangi juo pats sau meluoji.
   – Ką? Sakote, ir vėl mane girdite iš A. Čechovo apysakos „Palata nr. 6“?
   Nesistebėčiau, jeigu ir taip.
   Kai tekę apie vienatvę pasidairyti iš toliau, dažniau regėjosi ji kaip bažnyčia, kaip šventovė. Apsižvalgai, pasirūpini, kad jokie skersvėjai neperpūstų, kad kuo aklesnėmis sienomis užsimūrintum ir girdimumas ausų negadintų, kad išliktume suspaustoje erdvėje tik  Aš,  tik Sau. Na, lai dar ten būna leista turėti lazdą. Dabar gi, žiūrėdamas į tokį paveiksliuką,  mąstau ir suvokiu, kaip toks įsivaizduojamos vienatvės supratimas sunkiai sujaukė ramybę, vardan kurios jis buvo sukurtas, sumeistrautas. Atrodytų, galėčiau šauniai pasijuokti, bet kad ir juoko pritrūko. Durų, langų, kitokių  landų nereikia, kad Kažkas iki tol nesuvokto prisikeltų galingu ūgiu, tokia savastimi, kad ir vėl  nebemoki tai pasakyti kalba, kurios  žodžiai nesutilpo  į 20 tomų žodyną. O lazda? Betgi tai visai  ne lazda, tai Poe...
   – Iš  kur tu čia? Kaip atėjusi? Suradusi kaip?
   – Oi, Pranuci. Dievas su tavimi. O kol taip, tai netingėk  bent artimiausių kaimynų, mieliausių draugų pasisveikinti. Tačiau man  pačiai šaunu tave tokį matyti. Tik jau nemanyk, kad paistalais čia atėjau pasitaškyti. Prisimenu, kaip rodei į save:

Esu pasaulio šio
mikro mikro dalelė –
beveik jau Niekas.
 
   Prisimeni?  Sakiau, Pranuci, nereikia dukart tarti  „mikro mikro“. O gal verta visai apsieiti be „mikro“? Tarkime, eilutė sudėliota taip:
„mažytė, mikroskopinė dalelė“.
  Tačiau  tau manėsi, kad tavaip tarus, Pranuco dar gerokai sumažės. Ką gi, lai būna taip. Valio! Jeigu tau taip geriau, tegu būna „mikro mikro“. Nagi sakau, atsiminkime, kaip tai atrodė, nesgi verta atsiminti, nes tai prisipažinimas, koks  gražus, koks  meilus žmogui jo pasaulis.

Tačiau vis tiek gebu matyt,
kaip saulė teka – leidžiasi,
ir patikėti,
kad leidžiasi ir teka dėl manęs.
Galiu mylėti
ir galvoti, kad gal šitaip
sutvertas Dievas ir Dangus
ir kad pavasariais
ne žolę dūminam pernykštę,
o savo nuodėmes sudegina žmogus.
 
   – Na, ko tyli? – kaip neretai judri, laiminga buvo Poe, kad, atrodė, netgi nepaiso, nemato, kaip skaudžiai ankštai esu apsimūrijęs, apsitvėręs storomis vienatvės  sienomis, kad net nėra kur pasitraukti, atstoti. Regis, tiesiog pati žodina man burną, ir aš  paklūstu jos įkalbinėjimui:

Esu pasaulio šio
mikro mikro dalelė
ir netiesa,
kad toks gražus jis būtų be manęs...

   – Ne, ne,  anuomet, žodžio „gražus“ nebuvo. Tikrai nebuvo.  Smagu, kad čia tiek daug erdvės kūrybai, – buvo laiminga Poe, o Žvakė67 įsišvietė į ugnelę ir taip pat  liudijo, kad šis žodis labai prasmingai patobulino eilėraštį. Ir matėsi, kaip saulė leidžiasi, kaip teka, ir smagu  buvo  matyti, kokia gausi susirinkusi mano poezijos gerbėjų publika. Labiau buvo panašu, kad ji susirinkusi į Nacionalinį stadioną.
  – Kodėl „panašu“?  Ar blogai kūrenu ugnele? – pratarė Žvakė67.
  – Betgi...
  – Betgi matai, a? O tai svarbiausia, kad  jau esi, kad  jau gyveni tuo, ką  matai, kad susirinko tokia publika. Kas  paskaičiuos? Nė  vienos laisvos vietos. O  parašyta  gi: 25 000 sėdimų vietų sporto varžyboms ir 37 000 muzikos bei kitiems renginiams.
  – Sveikinu, Pranuci. Džiaugiuosi pagaliau susitikęs su tavimi. Esu Seneka.  Lucijus Anėjus Seneka. Iškiliausi  tau  linkėjimai nuo Romos imperijos. Ir, žinoma, nuo Ispanijos atskirai.
  – Labas, Pranuci, –  reveransu sveikinosi Dženė ir girdėjau, kaip skardžiai  linksmai sužvengė žirgas Ygaga. O Lopšys priekaištingai palingavo, pasisupo ir žinojo, kad  kaip nuo savęs žmogus nepabėga, taip ir nuo  jo, lopšio. Jo vienatvėje sukauptas stipriausias cementas įvairovei išsilaikyti ir paremontuoti tai, kas bent kiek apirę, apgriuvę.