tyli gėla praplėš ramybės šydą
visi gedės sustoję ar suklupę
tu negirdėsi ašarų lietaus ir skausmo upių
ir nekalbėsi su vaikais balsu švelniu
kaip rūpestingas tėvas ar brolis
ar šiaip sau artimas ir savas
lydės giesmė troškumas žvakių
šioj žemėj kelias nueitas—išeisi
į begalybę į ten kur žvaigždžių nėr
bent jau nežinom kuo būsim ten
kas pasitiks
sustos savi prie žemės kauburio
kas liko jiems
tavieji žingsniai tavo pėdos
ir geri geri darbai
ilsėkis 
mylimas žmogau