23

- Miyako, kur Kami? Jos niekur nėra. Nėra ir jos arklio…
- Ką? Vakar ji buvo čia. Rodos visą naktį. Negirdėjau kada ji išėjo. Nieko, manau, sugrįš.
- Kaip tu gali būti toks ramus?
- Koks ramus? Tu ką tik mane prikėlei. Ko tu išvis nori?
- Nėra Kami. Nėra jos daiktų, jos kambarys visai tuščias, nėra ir arklio. Niekas jos nematė. Miyako, daryk ką nors.
- Ką? Jos nėra, vadinasi išjojo kur nors. Duok jai ramybę. Tai jos pasirinkimas, netrukdyk.
- Na, bet…
- Arai, atstok. Kami grįš. Jei ne, tada galėsi jot jos paieškot. Bet ji suaugusi, gali pati spręst.
- Gerai… Bet ką mes dabar darysim? Kaip ponui paaiškinsim Kami dingimą?
- Ji turėjo vykti pas savo gimines. Jos brolis miršta.
- Gerai. Šiandien kartu su ponu važiuosim į kitą miestą. Eik, pavalgyk.

24

Kami jojo jai nepažįstamomis vietomis. Jojo lėtai ir viską apmąstydama. Kelionė nebuvo sunki, nors mergina jau gailėjosi palikusi dvarą. Ji žinojo, kad pridarė bėdų abiem vaikinam, kurie turės kažkaip paaiškinti jos dingimą, mergina nežinojo kur reiks pernakvoti, ką ji valgys, nes nedaug buvo pasiėmusi užkandžių. Bet ilgai Kami nesuko sau galvos – apylinkės buvo labai gražios. Kami jojo palei nuostabių pušų mišką. Jis buvo be galo senas, medžių šakos buvo susiraizgiusios, kamienai apsamanoję, žemė nuklota pušų spygliais ir senais, pajuodusiais kankorėžiais. Miškas kėlė tylią, pagarbią baimę. Šakų raizgalynėj amžiais saugomos paslaptys baugino, viliojo, bet tuo pačiu stūmė pirmyn ieškoti savų. Kitoje kelio pusėje buvo ryžių laukas. Savo šalyje Kami nebuvo mačiusi tokio grudų auginimo būdo. Ryžius valgydavo ir namie, bet net neįsivaizdavo, kaip jie auginami. Kami pakerėjo bekraštis, žalias laukas, maži, sodrios spalvos kvadratėliai, besidriekiantys iki horizonto, pasiekiantys dangų, japonų dievus ir žmonių svajones.
Vakarop Kami pasiekė mažą miestuką, kuriame apsistojo. Mergina išsinuomojo kambariuką virš užeigos ir susidėjusi visus daiktus nulipo žemyn vakarieniauti. Užeigoje nebuvo daug žmonių, todėl Kami iškart pastebėjo jauną vaikinuką. Ilgi plaukai nebuvo jai naujiena, tuo labiau, kad ir Senkaku, ir Arai nešiojo ilgus plaukus, surištus viršugalvyje. Ji pati galėjo pasigirti itin vešliais ir gražiais plaukais. Taigi Kami prisėdo prie to vaikinuko, kuris vienišas gėrė sakę.
- Galima prisėsti šalia?
- O… Taip.
- Tu čia vienas?
- Mmm, aš keliauju pro šalį, eee taip – vienas.
- O kur keliauji?
- Tikslaus kelionės tikslo neturiu. O tu?
- Aš taip pat. Neseniai išsiskyriau su savo draugais, dabar keliauju viena. O, tiesa, aš esu Kami. O tu?..
- Aš – Makimura Tsuto. O, Kami, kodėl tu keliauji? Žinoma, tu nesi panaši į jokią anksčiau mano sutiktą merginą, bet vis tiek.
- Na, tiesą sakant, mane persekioja mano tautiečiai, o neseniai pabėgau iš dvaro, kuriame dirbau kartu su dviem draugais, na tiksliau vienas yra mano mokytojas, o kitas – jo buvęs draugas, su kuriuo jis nepalaikė ryšių jau daug metų. Taigi mes buvom tokia keliaujanti trijulė, slapstėmės kartu, na jie man padėjo. Bet atsitiko keletas dalykų ir aš patraukiau viena.
- Mmm… Tai tu mokaisi kovos menų? Labai įdomu. O iš kur tu?
- Iš labai toli. Tiksliau iš Europos.
- Aišku. O kokią techniką mokeisi?
- Tu labai daug klausinėji! Tiksliai net nežinau. Mano mokytojas buvo Miyako.
- Miyako?!
- Taip. O ką?
- Na, turėjau reikalų su juo, bet jau daug metų apie jį nieko negirdėjau.
- Gal tada, kai mokytojas vis dar šėlo su Arai?
- Tu ir Arai pažįsti?
- Juk mes trise dabar ir keliavom. Aš, Miyako ir Arai.
- O. Jie vėl pasirodė… Ir dar mokinį įsigijo…
- Ką sakei?
- Nieko.
- Tai tu juos pažįsti?
- Taip, bet dabar apie tai nenorėčiau kalbėti.
- Gerai, kaip nori. O pats kas esi?
- Keliaujantis samurajus.
- Ar ne per jaunas būt samurajum?
- Tuo užsiimu nuo penkiolikos.
- Nuo penkiolikos?! Tai kiek tau metų dabar?
- Chm chm. Dvidešimt penki.
- Oi, koks jaunas berniukas.
- Berniukas?
- Taip ir atrodai.
- Nemanau…
- Na, tiek to. Vis tiek aš ne ką vyresnė. Ar tu čia apsistojęs?
- Taip.
- O kiek laiko čia būsi.
- Dar nežinau, bet neilgai.
- O kur žadi keliauti po to?
- Bet kur.
- Mielai keliaučiau su tavimi.
- Paprastai keliauju vienas.
- Norėčiau pamatyti, ko tu vertas. Ar gali prilygti mano mokytojui, ar Arai, o galiausiai, gal aš pati jau pasiekiau tą lygį.
- Tikrai įdomu būtų, ko tave išmokė Miyako.
- Būtų įdomiau, ne ko mane išmokė, o ką man įrodė. Anksčiau buvau įsitikinusi savo teisumu, gyvenau lengvai, neturėjau aiškių tikslų, o pasaulis man buvo žaidimų aikštelė. Deja, viskas ne taip paprasta.
- Ir Miyako tau įrodė, kad gyvenimas nėra lengvas žaidimas?
- Taip, o ką?
- Nieko. Man jis neatrodo daug apie gyvenimą mąstantis žmogus.
- Ar esi su juo bendravęs akis į akį?
- Tik kovęsis.
- Tai negali nieko teigti. Miyako labai pasikeitė. O jei matei jį prieš jo pasitraukimą, tai nesistebiu, kad esi tokios nuomonės.
- Aš pavargau kalbėti…
- Dar sakės?
- Ne. Gal eime laukan? Noriu pasivaikščioti.
- Mielai. Labai graži naktis. Žvaigždėta…

25

- Miyako, apie ką galvoji?
- …
- Ei, gal miegi?
- Ne… Graži naktis, ką?
- Hmm, žvaigždėta. Pameni, panaši naktis buvo, kai pirmą naktį praleidom su merginom. Linksma buvo, ar ne?
- Mhm.
- Panaši naktis buvo, kai tu užmušei Yoromu Futakami.
- Mhm.
- Panaši naktis buvo ir tada, kai kopėm į Fudzijamą. Paskutinė mūsų naktis…
- Tai? Prisiminei senus laikus? Užmiršk. To, kas buvo tada daugiau nebekartočiau. Tikrai.
- Tu man niekada nepaaiškinai, kas tada nutiko. Kodėl tada pasilikai ant kalno? Atrodo, visai ne tas žmogus, kurį aš pažįstu.
- Ir nebus tas pats.
- Kodėl?
- Kodėl turėčiau tau ką nors pasakoti?
- Mes buvom draugai… Jau ne vieną kartą tau tai sakiau.
- Tai ne priežastis ką nors pasakoti.
- Kaip tai ne priežastis? Anksčiau viską pasakodavai…
- Anksčiau, anksčiau. Ko tu tos praeities taip įsikibęs?
- O tu kaip manai? Tada buvo mano geriausios dienos. Pats matei, kuo aš užsiimu. Plėšiu keliaujančius žmones. Tikrai džiaugiuos sutikęs tave ir Kami.
- Džiaukis nesidžiaugęs, niekam tai nerūpi.
- Kartais tu būni iš ties bjaurus.
- Nieko jau nepadarysi.
- Padaryti galima, bet ne man tai lemta.
- Ką tu čia šneki? Lemtis… Jos nėra.
- Yra žmogus, kuris gali tau padėti. Dar pats nesupratai, bet greitai…
- Nesąmonė. Nėra pasaulyje žmogau, kuris galėtų mane pakeisti.
- Yra. Kaip buvo vaikinas, kurį nužudęs, nužudei kartu ir save, taip bus mergina, kuri prikels senąjį Miyako.
- Jo neprikels niekas.
- Taip, tu teisus. Suklydau – bus mergina, kuri padarys tave žmogumi, o ne monstru, koks dabar esi.
- Taip, taip. Greit jau prijosim miestą, nueisiu pas kokią geišą, o išėjęs spindėsiu žmogiškumu. Cha.
- O kaip aš laukiu tos dienos, kai tu pagaliau susiprasi…
- Tylos. Prijok prie pono ir paklausk, ar jam viskas gerai, ir pasakyk, kad tuoj būsim vietoj.
- Bjaurybė.
- Ką sakei?
- Nieko. Tyliu kaip žuvis.
- Kad taip visąlaik ir būtų…

26

Lėtai ir jaudinančiai pakilo mėnuo. Pati pilnatis. Palei upelį vaikščiojo du žmonės. Ėjo tyliai ir lėtai.
- Kami, ar tikrai norėtum keliauti su manimi toliau?
- Taip, žinoma. Vienai keliauti nejauku ir pavojinga.
- Išties nemanau, kad tau būtų pavojinga. Tiesiog pagalvojau, kad būtų įdomu keliauti kartu. Nemanai?
- Žinoma būtų įdomu. Be to, tu galėtum mane ko nors pamokyti, nes mano mokytojas prieš man paliekant juos atsisakė mane mokyti.
- Gerai. Galėsiu pamokyti. O tu galėsi mane išmokyti savos technikos.
- O, parodysiu tau, kaip fechtuodavausi dar tėvynėje. Palyginus su čionykšte, tai - labai juokinga technika.
- Džiaugsiuosi ją pamatęs.
- Gerai.
- Gal jau traukiam link užeigos?
- Taip. Darosi šaltoka.

27

Tsuto susijaudinimas praėjo. Jis ką tik pasiūlė šį vakarą pirmą kartą sutiktai merginai keliauti kartu. Jau seniai jis keliavo vienas. Tuo labiau, kad nekeliavo su mergina. Ši mintis vaikiną gąsdino ir jaudino. Dabar jis tylėdamas ėjo šalia Kami ir stebėjo ramią nakties gatvę. Greit jis išgirdo kanopų dundesį ir atvažiuojančią karietą. Greit pasisuko ton pusėn ir pamatė veidus, kurie jam visą vakarą nedavė ramybės. Pro šalį jojo Miyako, Arai, keli vyrai ir karieta. Tsuto nejučiomis sustabdė Kami, išsitraukė kardą ir pasilenkė. Visas jo kūnas įsitempė – vaikinas pasiruošė pulti. Tačiau Kami, stebėjusi visą šią sceną, tik patraukė Tsuto ranką ir nuėjo didžiausių jo priešų link.
- Miyako, ką čia veikiate?
- O, tu čia?
- Taip. Ką čia veikiate?
- Turėtum žinoti. Lydime poną į susitikimą. Gal geriau tu jau eik, jei nori, kad tavęs nepamatytų.
- Nebijau, kad mane pamatys. Tuojau pat pasakysiu ponui, kad atsisakau darbo.
- Panele, sukelsi skandalą.
- Nieko tokio.
- Kami, nebūk kvaila.
- Nebūsiu. Darysiu tai, ko pati noriu, o ne tai, ką mano brangusis mokytojas pasakys. Mokytojas, kuris atsisakė savo pareigų. Ar ir toliau tarnausi ponui?
- Tiek, kiek norėsiu.
- Tai ir puiku. Būsiu tikra, kad tavęs dažnai nesutiksiu.
- Ar taip nemalonu mane matyti?
- Po paskutinio pokalbio – taip. Pats pagalvok – pirma mane baisiai išgąsdinai, o vėliau palikai verkti visą naktį. Patikėk, daugiau nenoriu tavęs matyti.
- Na ir gerai. Vienu vargu mažiau. Gal su savimi nori pasiimti ir Arai?
- O ir jis tau našta? Jei Arai norės, pats atsiskirs nuo tavęs. Bet tai nereiškia, kad jis keliaus su manimi. Ir nemanau, kad greitai jis sumanys keliauti atskirai.
- Nesvarbu. Pasitrauk.
- Ne. Man reikia pašnekėti su ponu.
- Ateik ryt į miestelio gale esančią kovos menų mokyklą. Mes ten dabar apsistosim.
- Gerai, ateisiu. Manim taip lengvai tas ponas dar neatsikratys. Turės sumokėti už viską, ką atidirbau.