riksmas

kai pakeliat kumščius
suduot bejėgiam vaikui,
kada senolį grūdat iš gimtų namų,
kai vagiat, grobiat, plėšiat
iš valstybės iždo,
kada išduodat paslaptis draugų,
kada pasmerkiat širdį mylinčią kankintis
dėl pamintų, paniekintų jausmų
ir kada atimate paskutinę viltį
dar kartą patikėt padorumu,
kada ligoniui nepaduodat rankos
ar šaipotės piktai iš kitokių,
kai pagailite vargetai skatiko
ar tarpstat patys ant svetimų kuprų,
kada už nugaros saviškiui duobę kasat
be sielos graužaties, –
sakykit, žmonės, negi iš tiesų
jūs nejaučiate pragariško tvaiko,
pasklindančio nuo tų juodų darbų?!
savimylos beribės apkabinti,
sutrypę sąžinės bejausmės likučius,
save mes pasmerkiame amžinajai kančiai,
nes nukertame savo angelams sparnus...
-----------------------------------------------
be jų globos palaimos mums nebus...
be jų palydos  mūsų sielos veltui belsis
į užtrenktus dangaus vartus...
Rasojimas