Savęsp: 28. Kaip tada prieš 75

     Kažkiek laiko buvo praėję, bet nedaug, kai pradėjau užmiršti apsireiškusią karietą su neįprasta viešnia. Tiesa, jos karietoje nemačiau nei atvažiavusios, nei išvažiuojančios. Įdomu, kad mudviem su redaktoriumi taip ir nepasakiusi, kas ji, iš kur. Net vardo nepasisakiusi, bet po karietos išvažiavimo savijautoje atsirado tai, kas man jau nebuvo naujiena: pradėjau mąstyti apie neblogai suprantamas esatis, kurios darėsi neįtikėtinos, paslaptingos, nesuprantamos. „Negi vėl kažkoks saulės užtemimas Savęspi? Negi?“ – nesmagiai galvojau, tačiau atsispirti negebėjau, kad galėtų būti kitaip. Ir pasipriešinimo instinktas nyko, glebo kaip Krymas Rusijos okupacijai. Atrodė, kad po kūną bėgioja, nardo, neršia skruzdės, kaip tie žali žmogeliai: jauti, kad yra, betgi praeis.
 Atsimenu, kaip lyg nusistebėjau, bet ramiai, tik raukšles ant kaktos pašiaušęs jos kilstelėjimu: kažin, ar iš tiesų yra taip, kaip priimta sakyti, kad, girdi, be priežasties niekas nenutinka. Tokia, atrodytų, absurdiška abejone taip pakuteno, taip saldžiai paskatino tokiai filosofijai paklusti, kad ir protas patapo jos sąjungininkas: ir jis pradeda abejoti vis dažniau klausydamasis: kaip čia atsitikę, kad anksčiau negebėta taip suvokti?
 Taip pradėjau ignoruoti mintį (gal supratimą?), kad bet kokiai esačiai reikalinga priežastis. Prireikė argumentų. Man atrodė, kad protingiausia juos sukaupti, parodant į save. Juolab kad darėsi lyg ir gėda, lyg ir nesmagu liudyti, kad kažkokio reiškinio pasėkoje atsirandu Aš. Kažkas sumanė tokį ir šit – ESU, priimkite. Taigi esu SUTVERTASIS. Tačiau tuomet ir klausimas: kas už tokį mane turėtų atsakyti?
– Didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, – geraširdiškai sako Seneka. Bet dabar pajuntu, kad kažkoks nepasitikėjimas atsiranda ir tarp mudviejų. Taigi, nepasitikėjimas juo, Seneka, kuriam taip mielai skyriau parašytus eilėraščius, sodinau greta karietoje, įtikinėjau save, kad taip išliks iki paskutinės mano žvakės. O priežastis, a? Redaktorius, a? Gal. Jaučiu, suprantu, kad stengiasi mane apgobti savo įtaiga, laikyti savo dešinėje. Ir jam tai daryti ne taip sunku, kadangi žinau, jog pagarbos Senekai, kurį jis žino kaip Lucijų Anėjų, gimusį 4 mūsų eros metais Ispanijos Kordoboje, taigi, kartoju – pagarbos jam netgi daugiau, negu aš savo jausmuose sutalpinu, bet kaip jam patikėti, kad šis Seneka būtent tas, o ne dublis ano? Kaip? Tai labai nepaprastas dalykas. Ir todėl nemanau, kad toks užkratas į mano dvasią nepatenka. Ką? Ar aš nežinau, kiek daug aplinkui apsimetėlių? Kiek visokiausio plauko angelų sargų? Kita vertus, nemažai asmenybių turi ir savo dublius, kaip, tarkim, Hitleris, kaip Stalinas, kaip ne vienas iš kategorijos asmenybių, gebėjusių ar gebančių pertvarkyti pasaulį. Kodėl tokiu tikrojo Senekos pakaitalu (apsimetėliu) negalėtų būt bet kas, kas gali savo abrozėliais liudyti tikrąjį Seneką. O jo raštai? Tokie žmonės irgi gabūs perskaityti ir išmokti kad ir Vladimiro Ilijčiaus Lenino 55 tomus.
 Kai įmetu į ugnį savo kokį raštą, būna, kai redaktorius pakartoja:
– Sakiau gi, kad tokie jau nedega. – Ir būna, kai tuoj pat pacituoja ar padeklamuoja. Taip atsitiko ir su eilėraščiu, kurį skyriau Lucijui Anėjui Senekai, atsiliepdamas į jo mintis. Man neatrodė, kad tokį reikėtų laikyti rankraštinėje labiau nusisekusių, labiau pakenčiamų kūrinių,, betgi patys galite perskaityti..

Su Seneka (III)

Didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas

O kiek metelių buvo tau,
 Kai sužinojai šitą tiesą?
Aš jau į pabaigą rituos---
Protingai, broli, tavo pasakyta,
 Bet, Dieve, sergėki
 Gyvenimą palikti be klaidos.
 Ir kas jinai, žmogaus klaida?
 Nejaugi tai,
 Jeigu palikęs žmoną,
Aš myliu kitą
Ir suprantu tai tik vėliau,
 Kad reikia grįžt namo?
 Toks menkas pavyzdys!
 O pagalvok, kiek daug juo pasakyta –
 Ne vienas aš,
Taip milijonai grįžta atgalios,
 Ir būna, kad duris suradus,
 Per slenkstį neįmanoma nužengt...
 – Tu paleistuvis! – sako palikta,
 O aš tyliu, ausis nuleidęs.
 Tik nemanau, kad tai tiesa –
 Mylėjau dar ir kitą JĄ...

Ak, nekalbėki, Lucijau Seneka,
Ir man nerodyki į veikalus savus –
Geriau ant rankų dėk –
Pasupsiu savo šitą klaidą
Kaip puošmeną,
Kurios daugiau, deja,
 Gyvenime nebus...

„Tik nemanau, kad tai tiesa –
Mylėjau dar ir kitą JĄ“, – labiau įsikalbėjus man pritarė Aldona J. Ir dar parašė:
„Labai teisingai, Pranai, mylimuosius ir jų santykius keičia kasdienybė ir buities rutina. Ir, deja, ne į gerąją pusę. Tik iliuzijos visąlaik išlieka gražios ir viltingos...“
Nepyko ir dar vienas kitas, į kuriuos galbūt teisinga parodyti citata:
„... per klaidas suvokiame save kur kas geriau. Šeimyninė drama ir ilgesingas ištrūkimas bent mintimis. Tarsi laiškas. Įtikinamai“.
Tačiau absoliuti dauguma užsibarikadavo tyla. Likusieji gi, kurių irgi buvo nemažai, priekaištavo, kad darau klaidą...
– Jūs darote klaidą, kad skaitote Seneką.
– Ir ko tie seniai pradėjo Seneka žavėtis...

... paėmiau seną nuotrauką ir atsisėdau tėčiui ant kelių kaip tada, prieš 75.
 
Pelėda