Iš rasotų pavasario sodų,
Rytinio žydėjimo spindesio,
Iš dienų tolimų kažkur slepias 
Krislelis ilgesio. Iš jaunystės dienų,
Iš jaunystės naktų, iš pirmojo bučinio,
Tarsi vyšnios žiedo žydėjimo,
Prisilietimo dar niekada nepatirto.
Naktis jau neleidžia akių užmerkti.
Mintys lekia link to vienintelio
Pažinimo medžio veido.
Kažkas nepatirto niekad neišjausto.
Ant pažinimo medžio sultingi vaisiai noksta.
Taip noris, kad prisiglaustų medis
Ir šakom glostytų. Tik nežinia, ar jis tikras,
Medžių girioje daug auga. Gal jo šakos
Visas liepas išglostęs, o jos rauda.
O aš žiedas ką tik pražydęs toks tyras
Lyg sniegas baltas ir apgavystės dar nepažinęs
Tyra širdimi priimu jausmą nekaltą.
Vėjas lanksto medžius, lyg bangas 
Vandenyne siūbuoja. Liaunos šakos
Lyg laumių plaukai plaikstos, draikos,
Kaip vėjas diriguoja. Mes tie medžiai seni,
Susipynusiom rankų šakom į jaunystę sugrįžtam,
Išsiilgę kažko nuostabaus rašom laišką jaunystei.
Mes dabar jau pažįstam medžius,
Bet žiedai jau nukritę, o ir medžiai ne tie,
Jau genių drevėmis iškalti ir įaugę tvirtai šaknimis
Į nuauksintą rudenio rytą. Stovi medžiai seni
Į rudenį mus palydėję, jų veidai jau seniai pažinti,
Bet vis vien gilumoj kažkur slepias krislelis
Pavasario vėjo...