saulės taku pavasarin skubu...
sudie, keista žiema, 
tau padėkoti noriu
už šalty gimusias 
minčių gilias pusnis,
už sniego platų taką,
ištiestą po kojom.   

juo ir einu – naujon švieson...
ne, ne viena –
man tirpstantys varvekliai 
atsisveikindami groja,
naivi snieguolė sveikinasi 
šypsniu nedrąsiu, 
o jaunas vėjas apkabina 
tarsi mielas brolis.

pavasarin einu.
o gal tai jis – manin?..
skirtumo nėr,
juk jau seniai žinojom –
tik po žiemos atgimsta siela, 
nešama vilties sparnų –
širdis pavargus vėl
jausmus dainuoja...

vėl eisiu su pavasariu kartu.
bet kelio nueito pamiršti aš nenoriu.
duok ranką, mielas, eisime abu –
ten, kur žaliuoja vešlūs atminimų gojai.
-------------------------
jų vėsumoj
kasdien su goduliu ragausime
prabėgančias dienas,
lyg niekad nebeauštų būsimas rytojus.