Ką berašyčiau, būtų banalu, bet tikra –
Jau vėl galiu gyventi ir galiu šypsotis –
Užpusto smėlio smiltys sausą meilės dykrą,
Bet tavo rankos žemę laisto iš ąsočio...
 
Ir tempiasi vaivorykštės nuskilęs kraštas,
Lanku virš upės riečias tartum naujas tiltas.
Krante, kur niekas jau, atrodė, neberastų,
Tu suradai mane, kad liūdesį nuvilktum
 
Nuo kūno ir nuo sielos – seno atviruko,
Kur parašyti žodžiai, datos miega paukščiais...
Kodėl neatėjai anksčiau? Tavęs man trūko,
Nes paukščiams reikia vėjo, debesų ir aukščio.
 
Dar reikia to, ką dosniai lieji iš ąsočio –
Savęs pačios, tikėjimo ir žvilgsnio,
Kad vėl galiu gyventi ir galiu šypsotis –
Juk tas dienas ir šypsenas kartu surinksim!
 
2017 vasario 13 d.