sugrįžtu aš kasnakt į naikinančią vienišą būtį
sidabriniai lašai suskambėdami krenta į stiklą
išėjai su visam į gaivinančiai drėgną rugpjūtį
skaudžiai vėl pajutau kas gyvenime buvo netikra
akmeninėj tyloj sunkiai nešiu aš sopančią naštą
prisiminusi tai kas nuvyto pražilo išdilo
ir kasdien aš iš įpročio tikrinsiu paštą
ten už tvenkinio žydint spalvotoms laukinėms lelijoms
nesakysi —prisėsk pavargai
ir iš viso tavęs neregėsiu
 negirdėsiu tyloj
tavo balso
žinosiu nulijo
gal nebuvo tavęs
išgalvojau aš lauką lelijų
pasirinkus vienatvę
ir alkaną vasaros tremtį