„Ita tita šitu šitu, dos dėvulis kitų kitų“, - dainuoja bobala, vaikėlį mažutį turadama. Vaikas gi šiteip meilu. Mon gol jau nebados, gana vėli. Ale va, pirštinas, tai sakau, megsiu. Anu den ainu namo, potroju, kad kažin kas prieky kesoja. Ogi seniokas. Toks nedickas. Kepura jom ažmaukšlyta, žiponėlis baveik boltas su tokiais rožais iš žolio, ir džinsinam kėlniom apsimovįs.  O šolta, gol ban dvidešimt laipsnių.  Ti gi šitos kelnios šalty stočios stovi, net kiškų suglaust nemožna. Matyt teip jom raikia... Aina seniokas, iš noravo,  plačiai žirgliodamas, kėp padvodnykas. Slidu slidu jau,  oi joj joj, stovėk vietoj ir tai slįsti. Onei nepabarstyta.  Žiūriu gi, viena runka jo viškai plika, o kitoj kažin ku turia. Kas gi ti babūtų? Mat, vienoj runkoj pirštinas našas. O  pirštinas tai senybiškai magztos. Tokios baltan dugny jodais kraštėliais raudoni zvanėliai. Brace, kad gražu. Ko tik nenumovjau pasklaustų, kas gi numezgė, raštelio  čėkavai apžiūratų. Tokias tai magzdavo keturiais virbalais ir do pinkto raikė, o siūlai tai ban tryjų ar keturių spalvų. Bobala  va įtaisa senėliui zgrabnas ir šiultas pirštinas, dabar jau rokunda kai ko parnėštė. Gol ažtat ir išlaida tokian šalty?