Kada nenoriai lyja
Šiąnakt, kai dar vasaris, bet nenoriai lyja,
Turėtų būt žiema – vien kalendoriuj ji,
Aš pranašauju praeitį lyg liūdesio mesijas,
Nes vėl ir vėl rašau: „Gėla gaji...“
Nes vėl rašau žodžius, kuriuos daugsyk girdėjai,
Tačiau prasmės lig šiolei dar nesupratai...
O gal tavęs visai nėra? Tu – toji orchidėja
Į stiklą atsirėmus, žydinti baltai?
Todėl žiūriu pro langą, kaip nenoriai lyja,
Bet sniego atšvaitai – gėlės žiedai jame...
It voro megztos leidžiasi į širdį lipnios gijos
Minčių jau nugyventų albume.
Odos šiurkštus viršelis, puslapiai pageltę,
Išblukę nuotraukos: gal – Taip, o galbūt – Ne.
Kiek daug vasarių būta – švento Valentino šventės
Ir tu paskendus savo šventume.
Ak, va, dabar žinau, kodėl nenoriai lyja –
Vanduo, vanduo... Paskendę atsidurs dugne.
...........................................................................................
Ir liūdesio nebus, nebus ir liūdesio mesijo,
Nebus net – Taip.
Beliks tik vienas – Ne.
2017 vasario 19 d.