Kvėpja

Ainu namo. Jau patumsis, slidu, privargau par dėn. Patinka mani kata badodama: „Kėp čia buvo, kėp nutiko, kata maškų susitiko...“ Kai jau visa išbadoja, laidžia ait savais keliais. Nusiaunu, prišolusį snėgėlį kulnas un kulnų nudaužau, nusivalku. Atadarau duris gryčion, ogi požemi vasu ir kad kvėpja dūmais. Akurat alksninam molkom. Žinau, kad ne šitoj gryčioj ugnala kurta, ale vistiek kvėpja.
agla