Prausk, lietau, nuo manęs abejonių putojantį tvaiką,
Jog esu neverta aistrose išragauto dangaus.
Į dienas ir naktis virpulių nieks ekstazės neraiko,
Ilgesių dykumoj amžinybės nebūtų per daug.
Savo noru ėjau į pasiūlytą vietą skaistykloj,
Nes visus jutimus numarino pilnatvės sapnai.
Prausk, lietau, nes dangus vangiai varva ant kūno užtiškęs,
Pasistenki labiau — nuolankumo kol kas neradai
Ir maldos nė skiemens. Lūpos tylą suspaudusios virpa,
Nes kiekvienas raumuo ties skausmingo trūkimo riba.
Drumstos mintys galvoj neatsako — gyventi ar mirti?
Be svarstyklių sunku apsispręst, kur didesnis ARBA.
Pašaliuos pašalai. Tarsi svetimas kūnas išbrinkęs.
Ar pakaks?  Ne kažin kiek švaresnė po visko jaučiuos.
Prausk, lietau, nes ne man finale vietą sau pasirinkti —
Supratau, kad neduos andainykštės sparnuotos pradžios.
Veržia geismas būties rėkt nedrįstančią gerklę kaip kilpa,
Siela kūne senam prisegta tik viena sagute.
Pagalvėlė skiedrų, rūbą svetimos rankos apvilko...
Prausk, lietau, link dangaus pasistiebsiu rasota žole.