Lyg paskutinis „takšt“
Kažkaip kaltai nuo stogo:
– Paleisk mane…
– O gal tai tu paleisti negali?
Gyvenimo jokia knyga nemoko
Gyvenimą užrašom savimi.

Blyškiai šypsaisi.
Taip, juk banaloka
Kartot seniai patikrintas tiesas.
Ateis pavasaris.
Tik už krūtinės sopa.
Ir vis nesugebam nurimti mes...

Na, atsakyki, kas gražiau tau –
Vyšnių sodas?
Ar sakurų cukruota prabanga?
Nuleistos akys... 
Juk sunkoka,
Nes nėr atsakymo, 
Deja,nėra...

Ir patys renkamės kuo patikėti
Kalti visi?
O gal kaltė viena?
Arba tiesiog lemtis taip sudėliojo,
Liepė –
Pražyst ne sakura,
O tik vyšnia...

Nukrito lašas –
Negi paskutinis?
Kažkas pasakė, kad taurė pilna.
----
Gal buvo tai
Švieson  ėjimas TIK
O gal TIKėjimas ją rasti tavyje...