Tiktai

... Vienas tvinksnis vėsiam smilkiny
Ir gėla nemiegojus nubudo...
Vėl kalbi balsu puolusio Judo,
Sidabrinį skatiką imi –
 
Parsiduodi be teisės išduoti,
Tą, kurią tu mylėjai tiktai...
Todėl mylinčios jau nematai –
Ne į dangų žiūri, į ąsotį.
 
Gal dar liko nors lašas. Bent tiek...
Galbūt drumzlės. Tai kam nuolankumas?
Vėl pagonis... Ir kam miros dūmai,
Kam klaupiesi su žodžiais: „Tikėk...“?
 
Juk gėla nemiegojus nubudo –
Lyg barškuolė gyvatė gaji:
„Tiktai ji, tiktai ji, tiktai ji...“
..............................................................................
 
Tau atleista, savižudi:: „Mudu...“
kaip lietus