kai vaikšto mintys 
o sapnuos nulyja
sava pastogė tarsi paukščio 
lizdas šiltas
manoj nakty pražysta pinavijos
o pėdos tėviškės takuos įmintos
ten neršia žuvys
vėliavos per šventę
sula pati saldžiausia 
miega smilgos
o veidą panardinusi į žolę 
manoji vasara tenai laiminga
su piligrimais eina
tai kas kad dulka kelias
o gerklėje tas gumulas
ne skausmo
tik atsivėrusios vienybės su pasauliu
su tavim savim ir viltimi
parodyk kelią ir kitiems
į šviesą